Du tūkstančiai devintieji…

…atėjo. Palinkėsiu Jums to paties, ko kiti palinkėjo man – truputį sustoti, kad visuomet galėtumėte pakilti dar aukščiau.

Rankas aukštyn!

Pagauta paskaitos metu :).

Nusipirkau veidrodį – tai kaip ir mini apžvalga Nikon D40

Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

Valandos

Kartais nėra nieko labiau užtikrinančio kaip tikslintis laiką pagal sustojusį laikrodį.

Linkėjimai iš Myroslawiec’o

Pagaliau šiandien ryte grįžau iš visą savaitę trukusios kelionės į Vokietiją. Ką ir besakyti, tačiau įspūdžių labai daug (tiesą pasakius, kaip ir visuomet jų niekada netrūksta) – tačiau buvo keletas dalykų kurie ir apkartino kelionę.

Pakeliui namo sugedo mūsų autobusiukas – sutrupėjo guolis. Šeštadienis, darbo pabaiga – sekmadienį autoservisai Lenkijoje jau nebedirba. Malonus meistras, kaip pasirodė vėliau – tiesiog nuostabus, padarė viską jo jėgose, kad autobusiukas vakare pajudėtų ir pasiektų miestą, kuriame planavome nakvynę. O, bet, tačiau – nė viena iš rastų detalių netiko, krautuvės užsidarė ir mes atsidūrėme vieni visiškai nežinomoje vietoje netoli Lenkijos-Vokietijos sienos.

Firma, iš kurios nuomavomės autobusiuką atsisakė konstruktyviai spręsti problemą ir pareikalavo pristatyti automobilį kaip sutarta už mūsų pačių pinigus. Tad beliko viena – dalis žmonių liko Myroslawiec’e laukti pirmadienio ir tikėtis, kad meistras kažkokiu būdu ras trūkstamą detalę “egzotiškajam” Fiat’ui. Kita dalis naktiniu autobusu pajudėjo link didesnio miesto ir ten jau prasidėjo jų nuotykiai.

Stotelės, naktiniai chuliganai, stotyje miegoti trukdantys policininkai, traukiniai ir autobusai, nuolatinis miego trūkumas, nuolatinės nesėkmės, ir pagaliau – mes Vilniuje. Bet tuo pačiu – kažkuo žavu, nes ko gero niekas kita negalėtų taip suartinti bėdoje įstrigusių žmonių. Jokių nuotraukų, jokių daiktų – viskas liko autobusiuke; pastarojo ir trijų likusių žmonių dar laukiame.

Rimtis

P.S. Pastebėjau, kad žiūrint per Safari spalvos vaizduojamos su ColorSync profiliu, tad vaizdas kiek skiriasi kitose naršyklėse.