Pagaliau esu atleistas iš darbo. Kai pagalvoju, pasidaro baugoka – dirbau viso labo mėnesį, o darbas spėjo taip įkyrėti, kad prilyginau jį baisiausiam košmarui. Kas bus, kai teks dirbti visavertį darbą? :(

Kai sėdi ir atostogauji, atrodo, kad leidi laiką veltui. Kai neatostogauji ir dirbi, irgi atrodo, kad leidi laiką veltui. ~Karolio tiesa: norint jausti malonumą visą gyvenimą, reikia pamėgti tai, ką darai. Bent jau užsidirbau pakankamai, idant leisčiau sau šiuos dalykus:

• Sony DSC W55 – pagaliau turėsiu nuosavą skaitmeninį fotoaparatą ir nebereikės tampytis tėvų griozdo
• 2 GB RAM savo MacBook’ui – nes OS X juntamai paspartėja
• ir idėja dovanai.

Dabar beliko tinkamai praleisti šias paskutines ramybės dienas be tėvų.

Jau nuo penktadienio mėgaujuosi ramybe – tėvai išvažiavo prie jūros į Neringą. Smagu ir tas, kad nereikia į darbą – į objektą atvažiavo firma, kuri statys purštukus vejai laistyti, tad vieni kitiems trukdytume. O dar ir tos Žolinės… Pasaka. :)

Deja, tėvų man palikti piniginiai ištekliai sparčiai senka, o išsilaikyti gali tekti iki pat pirmadienio – todėl pradėjau vesti savo asmeninę buhalterinę apskaitą: iš pradžių internete, gastus.com tarnyboje, tačiau vėliau viską perkėliau į asmeninį kompiuterį:

Taupumo sumetimais netgi pradėjau važinėti “zuikiu” – pirmą kartą gyvenime. Už sutaupytus keletą litų mieliau nupirksiu kokį gaivųjį gėrimą tokią karštą vasaros dieną.

Dar išsitraukiau bene keletą metų nevažinėtą dviratį. Keletas ratų miestelio gatvėmis – ir virstu suprakaitavusiu žiurkėnu su išsprogusiomis akimis, kurį gali aplenkti asfalto klojimo mašina. Nieko, pažadu treniruotis! :P

Ketvirtadienį į darbą. Liūdna. Bet užtat gerai praleidau savaitgalį. :)

P.S. Namuose jau susikaupė gera krūva tuščių alaus butelių. Gavus užstatą, galima bus nusipirkti dar. Mėgstu gamtos harmoniją. :D

Turim mes objekte tokį vamzdį. Užsakytas mūsų reikmėms “BobCat’as”, o jo vairuotojas – šeimininko sūnus, sugebėjo bevažinėdamas sulaužyti nutekamajį vamzdį po žeme. Viršininkė pasakė, kad vamzdis – “ne mūsų reikalas”. Ne mūsų reikalas prastovėjo nesutaisytas bene dvi savaitės, iki pamažu želdindami nepriėjome iki tos vietos. Galvojam – apeiti negalim, tad imkim viską ir sutaisykim. Užsakėm movą, nupjovėm ir sulyginom vamzdžius, užkasėm, sulyginom, patręšėm, užsėjom, užbarstėm.

Po keleto dienų skambina viršininkė – šeimininkas nupirko vamzdžius, kurių mes nepakeitėm. Šeimininkas nori, kad padarytume viską kaip reikiant. Šeimininkas mano, kad mes viską sutaisėm blogai. Ką gi, atkasėm mes tuo vamzdžius – galų gale ir patys suabejojom ar gerai padarėm. Įsitikinom, kad vamzdis puikiausiai atlaikė paskutiniuosius lietus. Pabandėm sujungti šeimininko duotuosius vamzdžius. Per maži. Apmaudoka, ar ne?

Paėmėm senąją movą, viską sujungėm kaip buvo, tik šįkart dėl visa ko užtepėm hermetiku, užkasėm, užlyginom, patręšėm, pasėjom, užbarstėm. Dabar tvarka.

P.S. Neseniai sužinojau, kad dirbti man teks iki pat šios savaitės galo, nors išeiti planavau jau antradienį. Sucky…