• keliauta po Europą – per mokslo metus aplankyta Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Čekija;
• pagaliau pradėjau bandyti brazdinti gitara – ir net nusipirkau savo!
• per vienerius metus spėjau suvaidinti trijuose spektakliuose – and counting;
• baigtas pirmas kursas -uffff;
• pakeičiau tris gyvenamąsias vietas;
• praleista daug nuostabių vakarų su gera kompanija, dainomis ir akordais;
• bandyta mokytis šokti – gaila, kad tam sutrukdė studijos ir kiti užsiėmimai;
• gėda pripažinti sau pačiam – tačiau perskaityta tik viena grožinė knyga;
• pasiekta kritinė nuovargio būsena – vasarą tik valgau ir miegu – kas bus kitą semestrą?
• nevažiuoju į Be2Gether – deja;
• išmaišytas Vilniaus senamiestis;

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti – tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

“Palėpė” – tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite – “Literatūra ir menas“

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera – “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai – tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės – jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos – jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti – ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai – už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” – juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė – dvi su puse valandos.

Galiu pasigirti – per paskutines dvi semestro įskaitų savaites atsikračiau beveik visų įmanomų žalingiausių žmogaus įpročių – poreikio miegoti, valgyti ir gerti. Gerai, kad bent jau eilinė stiprios kavos ir “Red Bull” dozė priversdavo mane bent kelioms valandoms išsilaikyti ant kojų, iki neprasidėdavo minėtųjų gėrimų cheminės reakcijos visiškai tuščiame skrandyje.

Bet jau per keletą dienų savijauta atsistatė, o tas laikas atrodo lyg košmariškas sapnas, apie kurį, deja, primena neapgintų fizikos laboratorinių darbų aplankas. Et…

Ar pastebėjot? Dažniausiai pirmas dalykas, kurį padaro prie aprasojusio lango viešajame transporte prisėdęs keleivis, tai jį prasivalo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Pamažu praėjo trys mėnesiai. Per juos įvyko labai daug įvairiausių dalykų, ir gyvenimas staiga tapo daug turiningesnis negu gyvenant provincijoje ir tuo labiau mokantis mokykloje.

Per tą laiką gyvenau prie Spaudos Rūmų. Išsikėliau į Žemuosius Panerius, gyvenu pas gimines. Liūdina, kad abi vietos yra ganėtinai toli nuo Saulėtekio ir jose nėra interneto, bet gyventi galima. Todėl ir blog’o nerašau, nebent kokia mintis aplanko savaitgalį, kai esu namie, bet yra ir begalės kitų reikalų, kuriuos privalu atlikti. :)

Dar dalyvauju VGTU teatro “Palėpė” veikloje, kuriam norėčiau kada nors skirti vieną didelį ir labai pagiriantį įrašą.

Taigi, šį mėnesį prasideda įskaitų savaitė. Po to – egzaminų sesija. Tikiuosi, kad kitą kartą jau rašysiu iš namų Pašilaičiuose, kuriuose, greičiausiai, jau bus internetas. Sėkmės jums :)

Būdamas didžiai pavargęs po teatro vakaruškos šeštadienį ir nelaiku pakeltas sekmadienį, užmigau dieną. Sapnavau, kad kažkokia bjaurybė man bemiegant įsibrovė į namus ir nukniso pakrovėją bei akumuliatorių nuo mano MacBook’o.

Tai vat, štai ką galima susapnuoti per valandą…

P.S. Supratau, kad tiesiog privalau užsirašyti į kokį nors šokių būrelį. :)

Jau daugiau nei mėnesis kaip gyvenu (sąlyginai) dideliame mieste. Pasakysiu keletą dalykų, kurie užkliūva provincijos žmogui:

• žmonių atsiribojimas
• šalti, akmeninės išraiškos veidai, su į vieną tašką įbestais žvilgsniais

Come on, gyvenimas yra gražus, juk privalu rasti kažką nuostabaus! Aš suprantu, kad kai kuriuos kamuoja rudeninė depresija, lietus, šaltis – bet reikia išmokti mylėti bet kokį orą, rasti šiltų dalykų, kad gyvenimas atrodytų skaidresnis. Nenuostabu, kad Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas, o kur dar ir viena iš daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. :)

Pasakykite “į sveikatą” nusičiaudėjusiam žmogui, paduokite nosinę; padėkite gražiai poniai išsirinkti duonos parduotuvėje; paklauskite kiek laiko, nors iš tikrųjų turite laikrodį.

Aš be galo myliu Vilnių, nes tai miestas su turtinga istorija, pašėlusiais klubais, aktyvia kultūrine terpe, tačiau kartais norisi tiesiog po žemėm lįsti…

Pirmą kartą gyvenime mokslo metų pradžia man – tikra šventė. Tam yra keletas priežasčių – visų pirma naujo gyvenimo pradžia dideliame mieste, su daug pramogų, kino, teatro, parodų ir kito laisvalaikio; studijos ir žinojimas, kad pagaliau galėsiu daugiau dėmesio skirti dalykams, kuriems mokykloje nebuvo laiko.

Reikia pripažinti, kad pradžia kiek painoka – sudėtinga priprasti prie universitetinės tvarkos, veiksmų eiliškumo ir kitko, bet visumoje net širdis šokteli, kai į rankas gaunu studento pažymėjimą – jau nebe moksleivis, o alkanas, bet linksmas studentas be lito kišenėje. :D

Liko sutvarkyti keletą reikalų – visų pirma internetą namuose. Be jo sudėtinga – tenka naršyti universiteto koridoriuose norint bent pasitikrinti tvarkaraščius ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis – be kompiuterio net knygos iš bibliotekos nepaimsi. :(

Dar “linksma” vaikščioti po visus centrinius, laboratorinius, auditorinius korpusus – bent jau liftai yra. Šiuo atvžilgiu tai bene didžiausias trūkumas (ypatingai kai vargsti ieškodamas savo auditorijos, iš kurios vėliau vis tiek išvaro – ne mūsų paskaita mat). Tvarkaraštis irgi nelinksmas… Užtat alaus daug! :D

Savo rožinę kortelę gavau beveik metus atgal. Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, teoriją – 100%. Dar nesu patyręs nė vieno auto-įvykio. Tačiau esu daug išvengęs.

Pavasarį su draugu važiavau į Norviliškes, pasižiūrėti Be2Gether festivalio vietos (o taip pat paveizėti pilies). Ilgu neasfaltuotu keliu važiavo maršrutinis autobusas. Nenuostabu, kad jo kelio dulkės pradėjo skverbtis į automobilio saloną per kondicionavimo sistemą. O stotelė niekaip nepasirodo… Nusprendžiau lenkti. Greitis – 100 km/h, greitai atplenkiu ir užimu savo juostą. O čia prasideda posūkis. Jaučiu, kad slysta galinė ašis. Driftas! Vis labiau ir labiau mano “Žaibas” taikosi nulėkti nuo kelio. Mynu stabdį (o to tikrai nereikėjo daryt). Viskas, mašina slysta šonu. Suku vairą į visas puses – stengiuosi neišlėkti nuo kelio, tuo labiau apsiversti ir paarti rugių laukus. Galvoje viena mintis – kaip nesudaužyti tėvų mašinos. Du kartus apsisukę pagaliau sustojam.

Būsimus vairuotojus tokioms situacijoms ruošia. Teoriškai. Aš, be abejo, žinau, kad slystant galui reikia neatleisti akseleratoriaus ir vairą pakreipti į slydimo pusę. Bet extra situacijoje tokiam šaltakraujiškumui tiesiog nelieka vietos. Besisukant kaip vilkeliui galvoje šmėstelėjo mintis – “o jeigu autobuso vairuotojas mūsų nepamatys ir rėšis visu greičiu?”

Dabar su ženklu 70 važinėja retas kuris. Nelygis. Aš ir pats jo nesidėčiau, jeigu ne tėvai. Bet dažnai suvokiu, jog jis reikalingas, idant kiti vairuotojui žinotų kokia bezdžionė gali vairuoti priekyje važiuojantį automobilį. Užsienyje tokie ženklai nebenaudojami. Aš ir pats manau, kad tai tėra sovietmečio reliktas. Tačiau užsienyje jauni ir nepatyrę vairuotojai užsiklijuoja žalią klevo lapą.

Pats ženklas manęs neįpareigoja neviršyti greičio. Turbūt kai kuriems vairuotojams keista, kai aplenkiu juos 120 km/h greičiu. Tačiau toks greitis lygiame, be mašinų, kelyje, mano nuomone, nėra didžiulė nuodėmė.

Dar, žiemą staigiai stabdžiau dėl netikėtai mano juostoje stovėjusio greitosios pagalbos automobilio. Gale važiavusi mašina mane aplenkė – vairuotojas pasukiojo pirštu prie smilkinio ir aplenkęs kirto per stabdžius – atseit, žinokis koks tai malonumas.

Vakar lenkdamas krovininį automobilį pamiršau žvilgtelėti į veidrodėlį. Baigęs lenkimą suvokiau, jog sutrukdžiau jau prieš mane lenkimą pradėjusiai mašinai, dėkui manevrą atlikau greitai.

Kaip suprantu, problema yra ne greičio apribojime. Tegul ir nepatyręs, bet vairuotojas turėtų važiuoti kaip ir visi kiti, nestabdant eismo. Bet informuoti kitus apie savo patirties stoką – irgi pareiga.

Negana to, kad festivalyje gavau fanerine lenta-paveikslu per sprandą, tai dar ir dažais sugadinau savo naujas kelnes, kurias suspėjau panešioti viso labo dvi savaites. Priedo dviejose vietose pradūriau palapinės dugną.

P.S. Menas yra žiaurus. :(

P.P.S. Gal žinote kuo įmanoma praskiesti akrilinius dažus? Acetoną ir vaitspiritą jau bandžiau. :)