Skaitinukas prie arbatos

Spalis 9, 2007

Myliu miestą, tačiau panašu, kad miestas nemyli manęs

Įrašyta kategorijoje: architektūra, gyvenimas, miestas — erephas @ 12:48 pm

Jau daugiau nei mėnesis kaip gyvenu (sąlyginai) dideliame mieste. Pasakysiu keletą dalykų, kurie užkliūva provincijos žmogui:

  • žmonių atsiribojimas
  • šalti, akmeninės išraiškos veidai, su į vieną tašką įbestais žvilgsniais

Come on, gyvenimas yra gražus, juk privalu rasti kažką nuostabaus! Aš suprantu, kad kai kuriuos kamuoja rudeninė depresija, lietus, šaltis – bet reikia išmokti mylėti bet kokį orą, rasti šiltų dalykų, kad gyvenimas atrodytų skaidresnis. Nenuostabu, kad Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas, o kur dar ir viena iš daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. :)

Pasakykite “į sveikatą” nusičiaudėjusiam žmogui, paduokite nosinę; padėkite gražiai poniai išsirinkti duonos parduotuvėje; paklauskite kiek laiko, nors iš tikrųjų turite laikrodį.

Aš be galo myliu Vilnių, nes tai miestas su turtinga istorija, pašėlusiais klubais, aktyvia kultūrine terpe, tačiau kartais norisi tiesiog po žemėm lįsti…

Rugsėjis 4, 2007

Te prasideda mokslo metai

Įrašyta kategorijoje: architektūra, gyvenimas, internetas, kompiuteriai, švietimas — erephas @ 3:44 pm

Pirmą kartą gyvenime mokslo metų pradžia man – tikra šventė. Tam yra keletas priežasčių – visų pirma naujo gyvenimo pradžia dideliame mieste, su daug pramogų, kino, teatro, parodų ir kito laisvalaikio; studijos ir žinojimas, kad pagaliau galėsiu daugiau dėmesio skirti dalykams, kuriems mokykloje nebuvo laiko.

Reikia pripažinti, kad pradžia kiek painoka – sudėtinga priprasti prie universitetinės tvarkos, veiksmų eiliškumo ir kitko, bet visumoje net širdis šokteli, kai į rankas gaunu studento pažymėjimą – jau nebe moksleivis, o alkanas, bet linksmas studentas be lito kišenėje. :D

Liko sutvarkyti keletą reikalų – visų pirma internetą namuose. Be jo sudėtinga – tenka naršyti universiteto koridoriuose norint bent pasitikrinti tvarkaraščius ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis – be kompiuterio net knygos iš bibliotekos nepaimsi. :(

Dar “linksma” vaikščioti po visus centrinius, laboratorinius, auditorinius korpusus – bent jau liftai yra. Šiuo atvžilgiu tai bene didžiausias trūkumas (ypatingai kai vargsti ieškodamas savo auditorijos, iš kurios vėliau vis tiek išvaro – ne mūsų paskaita mat). Tvarkaraštis irgi nelinksmas… Užtat alaus daug! :D

Rugpjūtis 29, 2007

Aš – “lochas”, bet nebijau to pripažinti

Įrašyta kategorijoje: gyvenimas, pamąstymai, vairavimas — erephas @ 11:04 pm

70-sign.pngSavo rožinę kortelę gavau beveik metus atgal. Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, teoriją – 100%. Dar nesu patyręs nė vieno auto-įvykio. Tačiau esu daug išvengęs.

Pavasarį su draugu važiavau į Norviliškes, pasižiūrėti Be2Gether festivalio vietos (o taip pat paveizėti pilies). Ilgu neasfaltuotu keliu važiavo maršrutinis autobusas. Nenuostabu, kad jo kelio dulkės pradėjo skverbtis į automobilio saloną per kondicionavimo sistemą. O stotelė niekaip nepasirodo… Nusprendžiau lenkti. Greitis – 100 km/h, greitai atplenkiu ir užimu savo juostą. O čia prasideda posūkis. Jaučiu, kad slysta galinė ašis. Driftas! Vis labiau ir labiau mano “Žaibas” taikosi nulėkti nuo kelio. Mynu stabdį (o to tikrai nereikėjo daryt). Viskas, mašina slysta šonu. Suku vairą į visas puses – stengiuosi neišlėkti nuo kelio, tuo labiau apsiversti ir paarti rugių laukus. Galvoje viena mintis – kaip nesudaužyti tėvų mašinos. Du kartus apsisukę pagaliau sustojam.

Būsimus vairuotojus tokioms situacijoms ruošia. Teoriškai. Aš, be abejo, žinau, kad slystant galui reikia neatleisti akseleratoriaus ir vairą pakreipti į slydimo pusę. Bet extra situacijoje tokiam šaltakraujiškumui tiesiog nelieka vietos. Besisukant kaip vilkeliui galvoje šmėstelėjo mintis – “o jeigu autobuso vairuotojas mūsų nepamatys ir rėšis visu greičiu?”

Dabar su ženklu 70 važinėja retas kuris. Nelygis. Aš ir pats jo nesidėčiau, jeigu ne tėvai. Bet dažnai suvokiu, jog jis reikalingas, idant kiti vairuotojui žinotų kokia bezdžionė gali vairuoti priekyje važiuojantį automobilį. Užsienyje tokie ženklai nebenaudojami. Aš ir pats manau, kad tai tėra sovietmečio reliktas. Tačiau užsienyje jauni ir nepatyrę vairuotojai užsiklijuoja žalią klevo lapą.

Pats ženklas manęs neįpareigoja neviršyti greičio. Turbūt kai kuriems vairuotojams keista, kai aplenkiu juos 120 km/h greičiu. Tačiau toks greitis lygiame, be mašinų, kelyje, mano nuomone, nėra didžiulė nuodėmė.

Dar, žiemą staigiai stabdžiau dėl netikėtai mano juostoje stovėjusio greitosios pagalbos automobilio. Gale važiavusi mašina mane aplenkė – vairuotojas pasukiojo pirštu prie smilkinio ir aplenkęs kirto per stabdžius – atseit, žinokis koks tai malonumas.

Vakar lenkdamas krovininį automobilį pamiršau žvilgtelėti į veidrodėlį. Baigęs lenkimą suvokiau, jog sutrukdžiau jau prieš mane lenkimą pradėjusiai mašinai, dėkui manevrą atlikau greitai.

Kaip suprantu, problema yra ne greičio apribojime. Tegul ir nepatyręs, bet vairuotojas turėtų važiuoti kaip ir visi kiti, nestabdant eismo. Bet informuoti kitus apie savo patirties stoką – irgi pareiga.

Rugpjūtis 28, 2007

Saugokitės krintančio meno!

Įrašyta kategorijoje: Be2Gether, gyvenimas, nesėkmė — erephas @ 10:42 pm

Negana to, kad festivalyje gavau fanerine lenta-paveikslu per sprandą, tai dar ir dažais sugadinau savo naujas kelnes, kurias suspėjau panešioti viso labo dvi savaites. Priedo dviejose vietose pradūriau palapinės dugną.

P.S. Menas yra žiaurus. :(

P.P.S. Gal žinote kuo įmanoma praskiesti akrilinius dažus? Acetoną ir vaitspiritą jau bandžiau. :)

Rugpjūtis 18, 2007

Hey man, now you’re really living!

Įrašyta kategorijoje: darbas, gyvenimas, pinigai — erephas @ 6:45 pm

Pagaliau esu atleistas iš darbo. Kai pagalvoju, pasidaro baugoka – dirbau viso labo mėnesį, o darbas spėjo taip įkyrėti, kad prilyginau jį baisiausiam košmarui. Kas bus, kai teks dirbti visavertį darbą? :(

Kai sėdi ir atostogauji, atrodo, kad leidi laiką veltui. Kai neatostogauji ir dirbi, irgi atrodo, kad leidi laiką veltui. ~Karolio tiesa: norint jausti malonumą visą gyvenimą, reikia pamėgti tai, ką darai. Bent jau užsidirbau pakankamai, idant leisčiau sau šiuos dalykus:

  • Sony DSC W55 – pagaliau turėsiu nuosavą skaitmeninį fotoaparatą ir nebereikės tampytis tėvų griozdo
  • 2 GB RAM savo MacBook’ui – nes OS X juntamai paspartėja
  • ir idėja dovanai.

Dabar beliko tinkamai praleisti šias paskutines ramybės dienas be tėvų.

Rugpjūtis 15, 2007

Gyventi vienam – gera, bet tik tol, kol yra pinigų

Įrašyta kategorijoje: darbas, gyvenimas, pinigai — erephas @ 5:29 pm

Jau nuo penktadienio mėgaujuosi ramybe – tėvai išvažiavo prie jūros į Neringą. Smagu ir tas, kad nereikia į darbą – į objektą atvažiavo firma, kuri statys purštukus vejai laistyti, tad vieni kitiems trukdytume. O dar ir tos Žolinės… Pasaka. :)

Deja, tėvų man palikti piniginiai ištekliai sparčiai senka, o išsilaikyti gali tekti iki pat pirmadienio – todėl pradėjau vesti savo asmeninę buhalterinę apskaitą: iš pradžių internete, gastus.com tarnyboje, tačiau vėliau viską perkėliau į asmeninį kompiuterį:

null

Taupumo sumetimais netgi pradėjau važinėti “zuikiu” – pirmą kartą gyvenime. Už sutaupytus keletą litų mieliau nupirksiu kokį gaivųjį gėrimą tokią karštą vasaros dieną.

Dar išsitraukiau bene keletą metų nevažinėtą dviratį. Keletas ratų miestelio gatvėmis – ir virstu suprakaitavusiu žiurkėnu su išsprogusiomis akimis, kurį gali aplenkti asfalto klojimo mašina. Nieko, pažadu treniruotis! :P

Ketvirtadienį į darbą. Liūdna. Bet užtat gerai praleidau savaitgalį. :)

P.S. Namuose jau susikaupė gera krūva tuščių alaus butelių. Gavus užstatą, galima bus nusipirkti dar. Mėgstu gamtos harmoniją. :D

« ankstesnis puslapisKitas puslapis »

Blog at WordPress.com.