Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti – tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

“Palėpė” – tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite – “Literatūra ir menas“

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera – “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai – tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės – jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos – jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti – ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai – už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” – juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė – dvi su puse valandos.

Šiaip nesižaviu masiniais dalykėliais, bet Cinamono pradėta akcija atrodo ne tik įdomi, bet ir naudinga, tad štai knyga, kurią ką tik atsivežiau iš knygyno:

Haruki Murakami, “Kafka pakrantėje”, pirmoji knyga “Katės”. Skaitau rusų kalba, nes lietuvių yra knygos anglų kalba vertimas, ir jau žinau kas paprastai atsitinka, antrą kartą verčiant tą patį tekstą. ;)

Nors pačios knygos dar neskaičiau, galiu pasakyti keletą žodžių apie Murakamio kūrybą apskritai.

Taigi, jis – modernus, ir ganėtinai populiarus rašytojas. Įdomiausia, kad šis žmogus nesinaudoja savo žinomumu – nedalyvauja TV laidose, diskusijose, viešuose renginiuose. Jo knygai “Norvegų giria” tapus populiariausia parduodama knyga Japonijoje autorius neiškentė… ir išvažiavo į užsienį. Visi jo knygų veikėjai – vyrai, dažniausiai vieniši, mokantys gaminti maistą, klausantys subtilią muziką – tiesiog estetai. :)

Murakamis, visų pirma, patraukia savo teksto paprastumu, kas kuria neįtikėtina įtaigą. Veikėjas tiesiog geria kavą, bet iš tikrųjų čia pat dedasi visiškai kiti, emociniai išgyvenimai. O gal taip atrodo todėl, kad bene visos jo rašytos knygos palieka daug erdvės skaitytojo interpretacijai.

Dar nesvetimas šio rašytojo bruožas – erotika, kartais bene susiliejanti su pornografija. Skaityti nešlykštu, bet kartais itin didelis to akcentavimas tiesiog pabosta.

Iš tikrųjų patarčiau pabandyti paskaityti šio rašytojo kūrybą – ypatingai kritus į sielą nuo knygos neatsitraukiama valandų valandas, perspėju. ;)

Kažkaip neseniai vaikščiodamas po senamiestį aptikau paminklą Šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui. Sujaudino:

Prašau.

Dabar muzikos klausytis galima bet kur – troleibuse, gatvėje, mašinoje, paskaitoje. Viskas dėka tų mažyčių nešiojamųjų grotuvėlių ir ausinių laido, kuris identifikuoja savo turėtoją.

Prisimenu pirmą kartą, kai klausiausi muzikos per ausines eidamas gatve – jausmas buvo tiesiog fantastiškas. Sakyčiau, netgi kinematografiškas – visas gyvenimas, akomponuotas muzika, vyksta prieš akis lyg operatoriaus kadre. Bet su laiku man vis labiau norisi savojo iPod’o atsisakyti.

Ne paslaptis, kad grojant garsiai muzikai sunku suvokti ryšį su šalia esančia erdve. Apskritai, užsidėjus ausines susikuriu “savo” erdvę, kur kuriama vien man jaučiama nuotaika. Klausimas, kaip toks žmogus atrodo iš šalies.

Tarkime, į troleibusą įlipa koks nors vaikinas ar mergina. Matyti ausinių laidas, jis arba ji sėdasi. Iš karto jaučiasi to žmogaus atsiribojimas nuo viso kito – šaltas, į vieną tašką įsmeigtas akmeninis žvilgsnis, tuo tarpu iš ausų visu garsu plerpia kažkokia nuotaikinga muzikytė. Nesiderina.

Man muzika kuria nuotaiką. Galbūt kiek per daug priimu tai emociškai, bet klausydamas Fall Out Boy negaliu ramiai eiti gatve. Man norisi šypsotis, pašokti laipteliu, atsigrežti į praėjusią gražią merginą – jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai.

Bet kita vertus, dažnai noriu užkalbinti kokį praeivį, o to padaryti negaliu, jeigu jis prisiekęs muzikos gerbėjas.

Vienas žmogus nuolatos prašė, kad bent savaitei savo ausines palikčiau stalčiuje. Dabar pradedu suprasti ką jis turėjo omeny.

Paskutinė vasaros diena – tarptautinė “blog’inimo” diena pasaulyje. Ir nors mano “Skaitinukas prie arbatos” dar labai jaunas, visuomet smagu prisijungti ir sudalyvauti “masofkėje”. :)

Ši diena skirta svarbiausiam, bendruomeniniam blogosferos aspektui: tarpusavio susipažinimui. Kiekvienas šią dieną turėtume atrasti nors po keletą naujų blog’ų, kuriuos verta skaityti, paskatinti autorius toliau rašyti ir apskritai, nesijausti vieniši.

Nes blog’inimas, tegul ir nesulaukiant atsakymo komentaruose kiekviename įraše, yra rašytojo ir skaitytojo pokalbis.

Slave idėja ir vienotokio iniciatyva tęsiu blog-maratoną:

• Kaip sugauti vienaragį – http://ispanas.blogspot.com/

Gyvenimo publicistika, atskiesta asmeniniais įspūdžiais begaudant vienaragį. Girdėjau apie tokius negailestingoje pasakų šalyje.

• Laiškai sau – http://thonylt.wordpress.com/

“Labas, ką galiu apie save parašyti? Pradžiai užteks tiek: rašau laiškus sau.”

• Vidmantas Nuolaida – http://www.nulis.lt/

Kodėl nekinta apklausos rezultatai?! Juk persvara turėtų būti aiški! :D

• vilnelė – http://www.blogas.lt/vilnele/

Nestandartiškai (ne)moteriškai apie viską. Pradedant miesto gyvenimu, baigiant sapnais apie karą. Tikras neformatas.

• Ruošiuosi abitūros egzaminams – http://www.blogas.lt/egzaminai/

Nors egzaminai buvusiems dvyliktokams seniausiai pasibaigė, Andrius vis stebina savo įžvalgumu kiekviename įraše, kurių daugumą be vargo galima būtų pavadinti straipsniu.

O kur dar begalės kitų blog’ų?.. Bet, tikiuosi, juos paminės jau kiti. ;)

P.S. Kad lengviau būtų sekti “Blogatrono” uodegą, sekite Andriaus nuorodą.

Begalės įspūdžių iš paskutinio vasaros savaitgalį šiais metais – kaip tik laiku prieš mokslo metų pradžią. Be2Gether pagaliau įvyko! :)

Let’s face it – buvo problemų. Tačiau buvo ir nepelnytos kritikos, ypatingai iš populiariosios žiniasklaidos pusės – kai mūsų tautiečio blogas kalba ką kita. ;)

• Pirmoji diena

Esu paskirtas į pirmąjį kontrolės punktą – čia tikriname ar dalyviai turi bilietus ir išrašome mašinų parkingo korteles. Nežinome kaip atrodo bilietai, tad skambiname organizatoriams kas dvi minutes. “Tamsintus langus” praleidžiame be klausimų. Net nusisukame.

Grįžtu į pramogų zoną. Staigmena! New York Ska Jazz Ensemble tiesiog plėšia stogą žiūrovams – more whisky, please! :)

Formaliai nuo šiol esu laisvas – savo pamainą atidirbau. Bet kaip galima praeiti pro šalį, kai matomiausioje vietoje vyksta tikras menas.

Viena iš festivalio kultūrinių pramogų – “Ekologinis bliuzas” – jau įsibėgėja. Akyse tiesiog didėja žiūrovų bei atlikėjų tapomų paveikslų skaičius – juos sujungus bus gautas 75 kv. metrų ploto triptikas, kuris puoš Norviliškių pilį artimiausią laiką.

Pasikalbėjau su šios idėjos iniciatoriumi ir vykdytoju. Pasirodo, kad Šlipavičius informacinėje knygutėje patapo Šlipeika. Mums jis tiesiog Šlipas. ;)

“Fa-fa-fa-fafa-fa” – skanduoja minia pagal linksmųjų norvegų ritmą. Dabar prasideda tikrosios linksmybės – baigę darbus suvažiuoja pagrindinė minia festivalio žiūrovų. Reikia pastebėti, kad didžioji dalis medijos fotogravo tik koncerto pradžią – kai žmonių buvo minimumas. Take that nuolatos nepatenkinti Delfi komentatoriai:

Po Datarock – labiausiai šį vakarą laukiami Bloodhound Gang. Nesuklysiu pasakęs, kad jie kuria kur kas geresnį šou negu muziką – su nuolatiniais spjaudymais, alaus gėrimais, publikos įžeidimais ir kitokiom sceninio įvaizdžio detalėm. Vien ko vertas grupės bosisto triukas – muzikinės įrangos tampymas po sceną naudojantis savo linksmuoju galu… :D

• Antroji diena

Diena prasideda nuo Šapausko ir Ramanausko muzikinių bezdaliukų nuotaikai pakelti (tačiau ne muzikos klausyti). Po jų seka G&G, Skamp, Leaves, Lyapis Trubetskoy iki pamažu fest’as nepriartėja prie vienos iš vakarų “vinių” – A. Mamontovo & Co. Tai, mano nuomone, vienas iš labiausiai festivalio dvasią įkūnijančių koncertų – kai regi matant dvi vėliavas, bandančias sutartinai linguoti į muzikos taktą. Tegyvuoja tautų draugystė. ;)

Vėliau seka itin daug festivalio organizatoriams kainavusi Morcheeba. Prisipažinsiu, kad iš jų nesitikėjau labai daug – man Morcheeba groja ne koncertinę muziką. Man tai vieni iš tų atlikėjų, kuriuos reikia klausyti vienam.

• Trečioji diena

Vieni pakuojasi, o kiti tuo tarpu eina link Pilies scenos – šičia virs pagrindinis action šiandieną. Man nebėra kas veikti – einu į “palapinyną” padėti svečiams surinkti šiukšles. Tai nėra liūdnas darbas, ypatingai kai svetingi danai pavaišina alumi. ;)

Perskaitęs Lauros įrašą apie nemokamą muziką, nusprendžiau pasidalinti savo žiniomis. Prisipažinsiu, kad ir pats nesu šventuolis – naudojuosi BitTorrent tinklais ir kitais P2P resursais norėdamas parsisiųsti žinomesnės muzikos. Tačiau šalia populiariosos, masėms prieinamos muzikos yra ir mažiau žinoma, tačiau dažnai net didesnės meninės vertės pradedančiųjų atlikėjų kūryba. Paprastai aš visuomet skiriu vieną dieną į savaitę (paprastai pirmadienį) naujos muzikos paieškai. Štai sąrašas tų puslapių, kuriuos verta aplankyti:

• – internetinis lietuviškas leiblas, paprastai leidžiantis minimal/dub/ambient ir kt. stiliaus muziką. Kas kažkiek mėnesių galima parsisiųsti nemokamą albumą – iš čia.
• – jau įsivažiavęs wednulinis soc-projektas, skirtas dalintis savo klausoma muzika su kitais šio tinklo vartotojais, plėsti pažinčių ratą ir t.t. Dažnai net žinomi atlikėjai arba leidybinės firmos leidžia nemokamai klausytis jų muzikos – parsisiųsti galima čia. Taip pat galima klausytis internetinio radijo! :)
• – karts nuo karto suteikia galimybę parsisiųsti žinomų atlikėjų muzikos – nemokamai.
• - daugiau nei 7000 nemokamų dainų.
• – šokių muzikos internetinė parduotuvė, bet yra ir nemokamos muzikos skiltelė.

Taip pat verta paminėti “kitokią” radijo stotį:
– Lietuvos radijo ir televizijos projektas, skirtas jaunimui. Groja tikrai įdomią muziką – prisėdęs vakare visuomet atrandu kokią nors gerą dainą arba naują atlikėją. Kadangi tai nekomercinė stotis, reklama labai epizodiška. Nėra visokiausių kvailų žaidimų eteryje, bet užtat yra labai geros teminės laidos – pagal dienos nuotaiką.

Senokai, jau nuo pat gegužės svajoju pamatyti krentančią žvaigždę. Norėjosi tą padaryti dar anksčiau, bet panašu, kad dabar, rugpjūčio viduryje, pati didžiausia tikimybė pamatyti krentantį dangaus šviesulį – pirmą kartą gyvenime. Tai įdomu – norėti sutikti svajonę, o ją sutikus tikėtis, kad išsipildys kita – tas, ko trokštu visa širdim, tas, apie ką net galvoti nereikia. Draugai sako, kad viskas trunka tik akimirką – o aš tikiu, kad per tą akimirką spėsiu net pasvajoti.

Nesitikiu, kad žvaigždė išpildys norą tuojau pat. Tiesiog tikiu, kad viskas bus gerai.

Po darbo planuoju kelioms dienoms išvažiuoti į kaimą. Pasiimti knygų, kompiuterį pažiūrėti seniai atidėliotus filmus, ir užtiesalą gulėti naktį. Juk vėliau žvaigždės nebekris kaip dabar. :)

Dar vasario ar kovo mėnesį, benaršydamas po nežinau.lt užtikau naudingą vaizdo įrašą, pagal kurį galima susilankstyti popierinį CD dėklą iš paprasto A4 formato lapo.

Tačiau pridėjus truputėlį vaizduotės, iš paprasto kompaktinio disko galima padaryti labai gražią ir subtilią dovaną:

Tai – vieno mano draugo vaikystės laikų animacinis serialas. Viskas labai paprasta:

• susirandame tam tinkantį piešinuką ir pakeičiame jo matmenis į 12,5×12,5 cm
• spausdindami statome piešinuką lapo viduryje (tiek pagal aukštį, tiek pagal plotį). Blogiausiu atveju galima naudoti MS Word. :)
• sulankstome lapą pagal šią instrukciją.

Tie maži taškeliai – mano nemokėjimo greitai lankstyti fotografinį popierių neprisiliečiant prie pačių dažų pasekmė.

Manau, kad gauti tokį diską yra daug maloniau, negu paprastame popieriniame ar netgi plastikiniame dėkle. ;)