Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

Pirmą kartą gyvenime mokslo metų pradžia man – tikra šventė. Tam yra keletas priežasčių – visų pirma naujo gyvenimo pradžia dideliame mieste, su daug pramogų, kino, teatro, parodų ir kito laisvalaikio; studijos ir žinojimas, kad pagaliau galėsiu daugiau dėmesio skirti dalykams, kuriems mokykloje nebuvo laiko.

Reikia pripažinti, kad pradžia kiek painoka – sudėtinga priprasti prie universitetinės tvarkos, veiksmų eiliškumo ir kitko, bet visumoje net širdis šokteli, kai į rankas gaunu studento pažymėjimą – jau nebe moksleivis, o alkanas, bet linksmas studentas be lito kišenėje. :D

Liko sutvarkyti keletą reikalų – visų pirma internetą namuose. Be jo sudėtinga – tenka naršyti universiteto koridoriuose norint bent pasitikrinti tvarkaraščius ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis – be kompiuterio net knygos iš bibliotekos nepaimsi. :(

Dar “linksma” vaikščioti po visus centrinius, laboratorinius, auditorinius korpusus – bent jau liftai yra. Šiuo atvžilgiu tai bene didžiausias trūkumas (ypatingai kai vargsti ieškodamas savo auditorijos, iš kurios vėliau vis tiek išvaro – ne mūsų paskaita mat). Tvarkaraštis irgi nelinksmas… Užtat alaus daug! :D

Tęsiant rašinių apie OS X programas temą, visai neseniai atradau puikią priemonę savo sėdėjimui prie kompiuterio riboti – TimeOut. Kas nustatytą intervalą programa “prigesina” kompiuterio ekraną, primindama padaryti trumpą pertrauką akims – pvz. pažiūrėti pro langą arba greitai pamirkčioti. Pasėdėjus ilgiau, programa prašo atsiriboti nuo kompiuterio ilgiau – dabar galima ir arbatos/kavos padaryti (o dažniau – bent jau išplauti anksčiau atneštą nešvarų puoduką).

Yra mygtukai nukelti, arba išvis nutraukti pertrauką… Ekstremalai gali juos išjungti. ;)

Pirmąsias minutes priverstinės pertraukos kiek erzina. Tačiau pripratus pastebėjau, kad ilgai sėdint prie kompiuterio (o tas beveik neišvengiama dirbant su Mac OS X) akys pavargsta daug mažiau negu iki tol. :)

Mac OS X yra jau integruota funkcija keisti ekrano foną pagal nustatytą laiką. Deja, norint, kad sistema kažką automatiškai keistų, ji privalo turėti paveikslėlių, iš kurių galėtų rinktis. Ta problema mane kankino nuolat – naujų ekrano fonų paieška įvairiausiuose puslapiuose pačiam kartais gali būti labai varginanti. :)

Čia į pagalbą automatinės priemonės. Įkvėptas veerle įrašo apie Desktoptopia, parsisiunčiau šios programos bandomąją versiją. Man patiko! Benaršydamas užtikau ir jos alternatyvą – DeskLickr.

Ši programa (nors ne visai teisinga ją taip vadinti – tai Preference Pane) pagal vartotojo nustatytą laiką parsisiųs ir pakeis ekrano foną. Galima rinktis iš keleto kategorijų:

• 3D
• Abstract
• Architecture
• Graphic Design
• Illustratio
• Photography
• Typography

Kas daro šią programą ypatinga? Ogi ypač kruopšti paveikslų atranka – norint, kad kažkas patektų ant mūsų darbastalio, autoriaus darbas turi praeiti daugelio apžvalgininkų barjerą, tad patenka tik geriausios nuotraukos:

Deja, programa yra mokama – ji kainuoja 20$, tačiau perkantis galima įvesti specialų nuolaidų kuponą “duoh” ir kaina sumažės iki 10$ (šis pasiūlymas galioja iki Rugpjūčio 24d.). Taip pat negalima išsaugoti patikusio paveiksliuko (nebent išjungti programą), kartais nuotraukos kartojasi…

Nemokama alternatyva: DeskLickr. Ši programa renkasi fotografijas iš flickr.com bendruomenės su tag’u “wallpaper”. Reikia pripažinti, kad čia dažnai patenka ne itin įdomūs kadrai, o ir pasirinkimas ne itin didelis – daugiausiai tai tiesiog skaitmeninės fotografijos, o ne autoriniai darbai:

DeskLickr nėra tokios “kokybės kontrolės” kaip DesktopTopia, priedo negalima pasirinkti bent jau nuotraukų kategorijos – užtat yra gražus fade-in/out efektas besikeičiant fonams.

Kuo toliau naudojuosi DesktopTopia, tuo labiau man ji patinka, netgi nepaisant mano meilės flickr.com nuotraukų tinklui. Panašu, kad tai bus pirmoji (?) mokama ir legali programa mano kompiuteryje. Visgi 10$ nėra jau tiek daug. ;)

Neseniai iDeal’e nusipirkau dėklą savo 13.3″ MacBook’ui, Be.ez LArobe. Reikia pripažinti, kad ne vien tik Apple išmano apie produktų dizainą: Be.ez dėklai yra iš tikrųjų gražūs ir kokybiški. Deja, su gražiu ir kokybišku dėklu atkeliauja ir aštri kaina – net 89 Lt., o naujesnės siuntos žalias dėklas su gėlių ornamentu – dar daugiau, 109 Lt. Maniškis yra juodas su oranžiniu užtrauktuku, viduje – ryškiai oranžinė spalva. Beje, būtų nebloga idėja daryti išverčiamus dėklus su skirtingos spalvos pamušalu – ir pagal nuotaiką pasirinkti išvaizdą. :)

Krepšio nepirkau, nes:

• visi žinos, kad nešiesi laptop’ą
• atrodysiu nuobodžiai su nuobodžios išvaizdos krepšiu

Yra galimybė nusipirkti kuprinę, tačiau dėklo nešiojamam kompiuteriui reikės bet kuriuo atveju. Tuo labiau, manau kiekvienas jau turime kuprinę šiais laikais. :)

Prisidedant prie ~Karolio pradėto viruso:

P.S. Tiesiog myliu tigrą. Šis piešinukas buvo kartu su Mac OS X :).