Myliu miestą, tačiau panašu, kad miestas nemyli manęs

Jau daugiau nei mėnesis kaip gyvenu (sąlyginai) dideliame mieste. Pasakysiu keletą dalykų, kurie užkliūva provincijos žmogui:

• žmonių atsiribojimas
• šalti, akmeninės išraiškos veidai, su į vieną tašką įbestais žvilgsniais

Come on, gyvenimas yra gražus, juk privalu rasti kažką nuostabaus! Aš suprantu, kad kai kuriuos kamuoja rudeninė depresija, lietus, šaltis – bet reikia išmokti mylėti bet kokį orą, rasti šiltų dalykų, kad gyvenimas atrodytų skaidresnis. Nenuostabu, kad Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas, o kur dar ir viena iš daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. :)

Pasakykite “į sveikatą” nusičiaudėjusiam žmogui, paduokite nosinę; padėkite gražiai poniai išsirinkti duonos parduotuvėje; paklauskite kiek laiko, nors iš tikrųjų turite laikrodį.

Aš be galo myliu Vilnių, nes tai miestas su turtinga istorija, pašėlusiais klubais, aktyvia kultūrine terpe, tačiau kartais norisi tiesiog po žemėm lįsti…

MP3 karta

Dabar muzikos klausytis galima bet kur – troleibuse, gatvėje, mašinoje, paskaitoje. Viskas dėka tų mažyčių nešiojamųjų grotuvėlių ir ausinių laido, kuris identifikuoja savo turėtoją.

Prisimenu pirmą kartą, kai klausiausi muzikos per ausines eidamas gatve – jausmas buvo tiesiog fantastiškas. Sakyčiau, netgi kinematografiškas – visas gyvenimas, akomponuotas muzika, vyksta prieš akis lyg operatoriaus kadre. Bet su laiku man vis labiau norisi savojo iPod’o atsisakyti.

Ne paslaptis, kad grojant garsiai muzikai sunku suvokti ryšį su šalia esančia erdve. Apskritai, užsidėjus ausines susikuriu “savo” erdvę, kur kuriama vien man jaučiama nuotaika. Klausimas, kaip toks žmogus atrodo iš šalies.

Tarkime, į troleibusą įlipa koks nors vaikinas ar mergina. Matyti ausinių laidas, jis arba ji sėdasi. Iš karto jaučiasi to žmogaus atsiribojimas nuo viso kito – šaltas, į vieną tašką įsmeigtas akmeninis žvilgsnis, tuo tarpu iš ausų visu garsu plerpia kažkokia nuotaikinga muzikytė. Nesiderina.

Man muzika kuria nuotaiką. Galbūt kiek per daug priimu tai emociškai, bet klausydamas Fall Out Boy negaliu ramiai eiti gatve. Man norisi šypsotis, pašokti laipteliu, atsigrežti į praėjusią gražią merginą – jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai.

Bet kita vertus, dažnai noriu užkalbinti kokį praeivį, o to padaryti negaliu, jeigu jis prisiekęs muzikos gerbėjas.

Vienas žmogus nuolatos prašė, kad bent savaitei savo ausines palikčiau stalčiuje. Dabar pradedu suprasti ką jis turėjo omeny.