Dabar muzikos klausytis galima bet kur – troleibuse, gatvėje, mašinoje, paskaitoje. Viskas dėka tų mažyčių nešiojamųjų grotuvėlių ir ausinių laido, kuris identifikuoja savo turėtoją.
Prisimenu pirmą kartą, kai klausiausi muzikos per ausines eidamas gatve – jausmas buvo tiesiog fantastiškas. Sakyčiau, netgi kinematografiškas – visas gyvenimas, akomponuotas muzika, vyksta prieš akis lyg operatoriaus kadre. Bet su laiku man vis labiau norisi savojo iPod’o atsisakyti.
Ne paslaptis, kad grojant garsiai muzikai sunku suvokti ryšį su šalia esančia erdve. Apskritai, užsidėjus ausines susikuriu “savo” erdvę, kur kuriama vien man jaučiama nuotaika. Klausimas, kaip toks žmogus atrodo iš šalies.
Tarkime, į troleibusą įlipa koks nors vaikinas ar mergina. Matyti ausinių laidas, jis arba ji sėdasi. Iš karto jaučiasi to žmogaus atsiribojimas nuo viso kito – šaltas, į vieną tašką įsmeigtas akmeninis žvilgsnis, tuo tarpu iš ausų visu garsu plerpia kažkokia nuotaikinga muzikytė. Nesiderina.
Man muzika kuria nuotaiką. Galbūt kiek per daug priimu tai emociškai, bet klausydamas Fall Out Boy negaliu ramiai eiti gatve. Man norisi šypsotis, pašokti laipteliu, atsigrežti į praėjusią gražią merginą – jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai.
Bet kita vertus, dažnai noriu užkalbinti kokį praeivį, o to padaryti negaliu, jeigu jis prisiekęs muzikos gerbėjas.
Vienas žmogus nuolatos prašė, kad bent savaitei savo ausines palikčiau stalčiuje. Dabar pradedu suprasti ką jis turėjo omeny.
Esu paskirtas į pirmąjį kontrolės punktą – čia tikriname ar dalyviai turi bilietus ir išrašome mašinų parkingo korteles. Nežinome kaip atrodo bilietai, tad skambiname organizatoriams kas dvi minutes. “Tamsintus langus” praleidžiame be klausimų. Net nusisukame.












madfrageris