Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

Kartais nėra nieko labiau užtikrinančio kaip tikslintis laiką pagal sustojusį laikrodį.

Pagaliau šiandien ryte grįžau iš visą savaitę trukusios kelionės į Vokietiją. Ką ir besakyti, tačiau įspūdžių labai daug (tiesą pasakius, kaip ir visuomet jų niekada netrūksta) – tačiau buvo keletas dalykų kurie ir apkartino kelionę.

Pakeliui namo sugedo mūsų autobusiukas – sutrupėjo guolis. Šeštadienis, darbo pabaiga – sekmadienį autoservisai Lenkijoje jau nebedirba. Malonus meistras, kaip pasirodė vėliau – tiesiog nuostabus, padarė viską jo jėgose, kad autobusiukas vakare pajudėtų ir pasiektų miestą, kuriame planavome nakvynę. O, bet, tačiau – nė viena iš rastų detalių netiko, krautuvės užsidarė ir mes atsidūrėme vieni visiškai nežinomoje vietoje netoli Lenkijos-Vokietijos sienos.

Firma, iš kurios nuomavomės autobusiuką atsisakė konstruktyviai spręsti problemą ir pareikalavo pristatyti automobilį kaip sutarta už mūsų pačių pinigus. Tad beliko viena – dalis žmonių liko Myroslawiec’e laukti pirmadienio ir tikėtis, kad meistras kažkokiu būdu ras trūkstamą detalę “egzotiškajam” Fiat’ui. Kita dalis naktiniu autobusu pajudėjo link didesnio miesto ir ten jau prasidėjo jų nuotykiai.

Stotelės, naktiniai chuliganai, stotyje miegoti trukdantys policininkai, traukiniai ir autobusai, nuolatinis miego trūkumas, nuolatinės nesėkmės, ir pagaliau – mes Vilniuje. Bet tuo pačiu – kažkuo žavu, nes ko gero niekas kita negalėtų taip suartinti bėdoje įstrigusių žmonių. Jokių nuotraukų, jokių daiktų – viskas liko autobusiuke; pastarojo ir trijų likusių žmonių dar laukiame.

Tokia nuotaika būna tik tada, kai lyja, o ypač – kai ataidi jau pailsęs griausmas iš tolumos. Kartais pats garsas priverčia krūptelėti, bet tuo pačiu – gėrėtis gamta.

Nebaisu, o netgi norisi sušlapti po tokiu lietumi, pajusti kiekvieną lašą ant savo dangun iškelto veido. Šią akimirką supratau, kad, ko gero, per šiuos metus net nebuvau naktį pabudęs pasiklausyti lietaus. Kažkodėl tiesiog mėgau tai daryti anksčiau. Ypatingas vakaras, žavinga naktis. Tegu lyja dar truputį.

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti – tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

“Palėpė” – tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite – “Literatūra ir menas“

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera – “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai – tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės – jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos – jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti – ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai – už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” – juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė – dvi su puse valandos.

Ar pastebėjot? Dažniausiai pirmas dalykas, kurį padaro prie aprasojusio lango viešajame transporte prisėdęs keleivis, tai jį prasivalo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Savo rožinę kortelę gavau beveik metus atgal. Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, teoriją – 100%. Dar nesu patyręs nė vieno auto-įvykio. Tačiau esu daug išvengęs.

Pavasarį su draugu važiavau į Norviliškes, pasižiūrėti Be2Gether festivalio vietos (o taip pat paveizėti pilies). Ilgu neasfaltuotu keliu važiavo maršrutinis autobusas. Nenuostabu, kad jo kelio dulkės pradėjo skverbtis į automobilio saloną per kondicionavimo sistemą. O stotelė niekaip nepasirodo… Nusprendžiau lenkti. Greitis – 100 km/h, greitai atplenkiu ir užimu savo juostą. O čia prasideda posūkis. Jaučiu, kad slysta galinė ašis. Driftas! Vis labiau ir labiau mano “Žaibas” taikosi nulėkti nuo kelio. Mynu stabdį (o to tikrai nereikėjo daryt). Viskas, mašina slysta šonu. Suku vairą į visas puses – stengiuosi neišlėkti nuo kelio, tuo labiau apsiversti ir paarti rugių laukus. Galvoje viena mintis – kaip nesudaužyti tėvų mašinos. Du kartus apsisukę pagaliau sustojam.

Būsimus vairuotojus tokioms situacijoms ruošia. Teoriškai. Aš, be abejo, žinau, kad slystant galui reikia neatleisti akseleratoriaus ir vairą pakreipti į slydimo pusę. Bet extra situacijoje tokiam šaltakraujiškumui tiesiog nelieka vietos. Besisukant kaip vilkeliui galvoje šmėstelėjo mintis – “o jeigu autobuso vairuotojas mūsų nepamatys ir rėšis visu greičiu?”

Dabar su ženklu 70 važinėja retas kuris. Nelygis. Aš ir pats jo nesidėčiau, jeigu ne tėvai. Bet dažnai suvokiu, jog jis reikalingas, idant kiti vairuotojui žinotų kokia bezdžionė gali vairuoti priekyje važiuojantį automobilį. Užsienyje tokie ženklai nebenaudojami. Aš ir pats manau, kad tai tėra sovietmečio reliktas. Tačiau užsienyje jauni ir nepatyrę vairuotojai užsiklijuoja žalią klevo lapą.

Pats ženklas manęs neįpareigoja neviršyti greičio. Turbūt kai kuriems vairuotojams keista, kai aplenkiu juos 120 km/h greičiu. Tačiau toks greitis lygiame, be mašinų, kelyje, mano nuomone, nėra didžiulė nuodėmė.

Dar, žiemą staigiai stabdžiau dėl netikėtai mano juostoje stovėjusio greitosios pagalbos automobilio. Gale važiavusi mašina mane aplenkė – vairuotojas pasukiojo pirštu prie smilkinio ir aplenkęs kirto per stabdžius – atseit, žinokis koks tai malonumas.

Vakar lenkdamas krovininį automobilį pamiršau žvilgtelėti į veidrodėlį. Baigęs lenkimą suvokiau, jog sutrukdžiau jau prieš mane lenkimą pradėjusiai mašinai, dėkui manevrą atlikau greitai.

Kaip suprantu, problema yra ne greičio apribojime. Tegul ir nepatyręs, bet vairuotojas turėtų važiuoti kaip ir visi kiti, nestabdant eismo. Bet informuoti kitus apie savo patirties stoką – irgi pareiga.