Nusipirkau veidrodį – tai kaip ir mini apžvalga Nikon D40

Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

Stipendijos nebus

Ach, jau tas SEB’as – sukūrė ISIC studento pažymėjimą ir banko kortelę, tačiau neteisingai užrašė universitetą. Dabar kortelę pergamins, bet kartu su tuo pasikeis ir sąskaitos bei kortelės numeris, kas yra labai blogai – prašymą pervesti stipendiją aš jau atidaviau prieš sunaikinant kortelę, galvodamas, kad sąskaitos rekvizitai nepasikeis.

Šiandien 23 diena, o stipendiją perveda 24-ą, t.y. rytoj. Panašu, kad šį mėnesį liksiu be stipendijos SEB’o dėko.

Grrrr.

Hey man, now you’re really living!

Pagaliau esu atleistas iš darbo. Kai pagalvoju, pasidaro baugoka – dirbau viso labo mėnesį, o darbas spėjo taip įkyrėti, kad prilyginau jį baisiausiam košmarui. Kas bus, kai teks dirbti visavertį darbą? :(

Kai sėdi ir atostogauji, atrodo, kad leidi laiką veltui. Kai neatostogauji ir dirbi, irgi atrodo, kad leidi laiką veltui. ~Karolio tiesa: norint jausti malonumą visą gyvenimą, reikia pamėgti tai, ką darai. Bent jau užsidirbau pakankamai, idant leisčiau sau šiuos dalykus:

• Sony DSC W55 – pagaliau turėsiu nuosavą skaitmeninį fotoaparatą ir nebereikės tampytis tėvų griozdo
• 2 GB RAM savo MacBook’ui – nes OS X juntamai paspartėja
• ir idėja dovanai.

Dabar beliko tinkamai praleisti šias paskutines ramybės dienas be tėvų.

Gyventi vienam – gera, bet tik tol, kol yra pinigų

Jau nuo penktadienio mėgaujuosi ramybe – tėvai išvažiavo prie jūros į Neringą. Smagu ir tas, kad nereikia į darbą – į objektą atvažiavo firma, kuri statys purštukus vejai laistyti, tad vieni kitiems trukdytume. O dar ir tos Žolinės… Pasaka. :)

Deja, tėvų man palikti piniginiai ištekliai sparčiai senka, o išsilaikyti gali tekti iki pat pirmadienio – todėl pradėjau vesti savo asmeninę buhalterinę apskaitą: iš pradžių internete, gastus.com tarnyboje, tačiau vėliau viską perkėliau į asmeninį kompiuterį:

Taupumo sumetimais netgi pradėjau važinėti “zuikiu” – pirmą kartą gyvenime. Už sutaupytus keletą litų mieliau nupirksiu kokį gaivųjį gėrimą tokią karštą vasaros dieną.

Dar išsitraukiau bene keletą metų nevažinėtą dviratį. Keletas ratų miestelio gatvėmis – ir virstu suprakaitavusiu žiurkėnu su išsprogusiomis akimis, kurį gali aplenkti asfalto klojimo mašina. Nieko, pažadu treniruotis! :P

Ketvirtadienį į darbą. Liūdna. Bet užtat gerai praleidau savaitgalį. :)

P.S. Namuose jau susikaupė gera krūva tuščių alaus butelių. Gavus užstatą, galima bus nusipirkti dar. Mėgstu gamtos harmoniją. :D

Kai viršininkas nesupranta, o šeimininkas nepasako

Turim mes objekte tokį vamzdį. Užsakytas mūsų reikmėms “BobCat’as”, o jo vairuotojas – šeimininko sūnus, sugebėjo bevažinėdamas sulaužyti nutekamajį vamzdį po žeme. Viršininkė pasakė, kad vamzdis – “ne mūsų reikalas”. Ne mūsų reikalas prastovėjo nesutaisytas bene dvi savaitės, iki pamažu želdindami nepriėjome iki tos vietos. Galvojam – apeiti negalim, tad imkim viską ir sutaisykim. Užsakėm movą, nupjovėm ir sulyginom vamzdžius, užkasėm, sulyginom, patręšėm, užsėjom, užbarstėm.

Po keleto dienų skambina viršininkė – šeimininkas nupirko vamzdžius, kurių mes nepakeitėm. Šeimininkas nori, kad padarytume viską kaip reikiant. Šeimininkas mano, kad mes viską sutaisėm blogai. Ką gi, atkasėm mes tuo vamzdžius – galų gale ir patys suabejojom ar gerai padarėm. Įsitikinom, kad vamzdis puikiausiai atlaikė paskutiniuosius lietus. Pabandėm sujungti šeimininko duotuosius vamzdžius. Per maži. Apmaudoka, ar ne?

Paėmėm senąją movą, viską sujungėm kaip buvo, tik šįkart dėl visa ko užtepėm hermetiku, užkasėm, užlyginom, patręšėm, pasėjom, užbarstėm. Dabar tvarka.

P.S. Neseniai sužinojau, kad dirbti man teks iki pat šios savaitės galo, nors išeiti planavau jau antradienį. Sucky… 

Mūsų operatoriai (ne)snaudžia

Gerai, kad prisiminiau. Apie daugiau negu mėnesį atgal sulaukiau skambučio iš Bitės aptarnavimo skyriaus. Dainelė ta pati: “esate Omnitel abonentas, gal norite pereitį į Bitę?”. Atsakiau, kad norėčiau gauti visą informaciją apie galimas akcijas ir planus raštu, ir pasakiau savo el. paštą. Konsultantė (maloni moteris) pažadėjo viską išsiųsti. Po dviejų savaičių sulaukiau skambučio, neva išsiųsti laiško nepavyko. Gerai, galvoju, juk galėjo suklysti užrašydama elektroninį paštą. Kaip gaila, kaip gaila, galvoju. O konsultantė nepasimetė – pasakė, kad viską galėtų išsiųsti paprastu paštu. Sutikau. Dabar praėjo nustatytas laikas – o laiškų nė kvapo. :D

Tiek jau to, naivių vartotojų perviliojimo į savo tinklus, tačiau šįkart aš esu rimtai susidomėjęs pereiti. Omnitel’is pradeda nervuoti savo “atseit novatoriškiausio ryšio operatoriaus” titulu ir didelėmis, nepagrįstomis sąskaitomis.