Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

Ach, jau tas SEB’as – sukūrė ISIC studento pažymėjimą ir banko kortelę, tačiau neteisingai užrašė universitetą. Dabar kortelę pergamins, bet kartu su tuo pasikeis ir sąskaitos bei kortelės numeris, kas yra labai blogai – prašymą pervesti stipendiją aš jau atidaviau prieš sunaikinant kortelę, galvodamas, kad sąskaitos rekvizitai nepasikeis.

Šiandien 23 diena, o stipendiją perveda 24-ą, t.y. rytoj. Panašu, kad šį mėnesį liksiu be stipendijos SEB’o dėko.

Grrrr.

Pagaliau esu atleistas iš darbo. Kai pagalvoju, pasidaro baugoka – dirbau viso labo mėnesį, o darbas spėjo taip įkyrėti, kad prilyginau jį baisiausiam košmarui. Kas bus, kai teks dirbti visavertį darbą? :(

Kai sėdi ir atostogauji, atrodo, kad leidi laiką veltui. Kai neatostogauji ir dirbi, irgi atrodo, kad leidi laiką veltui. ~Karolio tiesa: norint jausti malonumą visą gyvenimą, reikia pamėgti tai, ką darai. Bent jau užsidirbau pakankamai, idant leisčiau sau šiuos dalykus:

• Sony DSC W55 – pagaliau turėsiu nuosavą skaitmeninį fotoaparatą ir nebereikės tampytis tėvų griozdo
• 2 GB RAM savo MacBook’ui – nes OS X juntamai paspartėja
• ir idėja dovanai.

Dabar beliko tinkamai praleisti šias paskutines ramybės dienas be tėvų.

Jau nuo penktadienio mėgaujuosi ramybe – tėvai išvažiavo prie jūros į Neringą. Smagu ir tas, kad nereikia į darbą – į objektą atvažiavo firma, kuri statys purštukus vejai laistyti, tad vieni kitiems trukdytume. O dar ir tos Žolinės… Pasaka. :)

Deja, tėvų man palikti piniginiai ištekliai sparčiai senka, o išsilaikyti gali tekti iki pat pirmadienio – todėl pradėjau vesti savo asmeninę buhalterinę apskaitą: iš pradžių internete, gastus.com tarnyboje, tačiau vėliau viską perkėliau į asmeninį kompiuterį:

Taupumo sumetimais netgi pradėjau važinėti “zuikiu” – pirmą kartą gyvenime. Už sutaupytus keletą litų mieliau nupirksiu kokį gaivųjį gėrimą tokią karštą vasaros dieną.

Dar išsitraukiau bene keletą metų nevažinėtą dviratį. Keletas ratų miestelio gatvėmis – ir virstu suprakaitavusiu žiurkėnu su išsprogusiomis akimis, kurį gali aplenkti asfalto klojimo mašina. Nieko, pažadu treniruotis! :P

Ketvirtadienį į darbą. Liūdna. Bet užtat gerai praleidau savaitgalį. :)

P.S. Namuose jau susikaupė gera krūva tuščių alaus butelių. Gavus užstatą, galima bus nusipirkti dar. Mėgstu gamtos harmoniją. :D

Turim mes objekte tokį vamzdį. Užsakytas mūsų reikmėms “BobCat’as”, o jo vairuotojas – šeimininko sūnus, sugebėjo bevažinėdamas sulaužyti nutekamajį vamzdį po žeme. Viršininkė pasakė, kad vamzdis – “ne mūsų reikalas”. Ne mūsų reikalas prastovėjo nesutaisytas bene dvi savaitės, iki pamažu želdindami nepriėjome iki tos vietos. Galvojam – apeiti negalim, tad imkim viską ir sutaisykim. Užsakėm movą, nupjovėm ir sulyginom vamzdžius, užkasėm, sulyginom, patręšėm, užsėjom, užbarstėm.

Po keleto dienų skambina viršininkė – šeimininkas nupirko vamzdžius, kurių mes nepakeitėm. Šeimininkas nori, kad padarytume viską kaip reikiant. Šeimininkas mano, kad mes viską sutaisėm blogai. Ką gi, atkasėm mes tuo vamzdžius – galų gale ir patys suabejojom ar gerai padarėm. Įsitikinom, kad vamzdis puikiausiai atlaikė paskutiniuosius lietus. Pabandėm sujungti šeimininko duotuosius vamzdžius. Per maži. Apmaudoka, ar ne?

Paėmėm senąją movą, viską sujungėm kaip buvo, tik šįkart dėl visa ko užtepėm hermetiku, užkasėm, užlyginom, patręšėm, pasėjom, užbarstėm. Dabar tvarka.

P.S. Neseniai sužinojau, kad dirbti man teks iki pat šios savaitės galo, nors išeiti planavau jau antradienį. Sucky… 

Gerai, kad prisiminiau. Apie daugiau negu mėnesį atgal sulaukiau skambučio iš Bitės aptarnavimo skyriaus. Dainelė ta pati: “esate Omnitel abonentas, gal norite pereitį į Bitę?”. Atsakiau, kad norėčiau gauti visą informaciją apie galimas akcijas ir planus raštu, ir pasakiau savo el. paštą. Konsultantė (maloni moteris) pažadėjo viską išsiųsti. Po dviejų savaičių sulaukiau skambučio, neva išsiųsti laiško nepavyko. Gerai, galvoju, juk galėjo suklysti užrašydama elektroninį paštą. Kaip gaila, kaip gaila, galvoju. O konsultantė nepasimetė – pasakė, kad viską galėtų išsiųsti paprastu paštu. Sutikau. Dabar praėjo nustatytas laikas – o laiškų nė kvapo. :D

Tiek jau to, naivių vartotojų perviliojimo į savo tinklus, tačiau šįkart aš esu rimtai susidomėjęs pereiti. Omnitel’is pradeda nervuoti savo “atseit novatoriškiausio ryšio operatoriaus” titulu ir didelėmis, nepagrįstomis sąskaitomis. 

Bebaigiant mokyklą man pasiūlė sakyti kalbą per atestatų įteikimo ceremoniją. Atsisakiau, nes negalėjau girti mokyklą manyje išugdžius įdomią asmenybę. Dėkoti už neva manęs laukiančio gyvenimo pamatus – nenuoširdu. “Oi, ačiū jums, ačiū už… ačiū ačiū” – net netikra ašara nuriedėtų. Aš, be abejo, dėkingas mokytojams, tačiau visuomet stengiausi juos pažinti kaip savo bičiulius, o tik poto pedagogus. Kame gi kampas?

Visų pirma, tai tik akademinių gabumų ugdymas. Paskutiniai du metai mokykloje skirti pasiruošti egzaminams, ir bet kokia kita, su tuo nesusijusi medžiaga, kuri kitu atveju būtų įdomi mokiniams, yra atmetama kaip “netinkanti”. Gavau atestatą. Pagal jį išeina, jog dešimt metų į mokyklą galėjau nevaikščioti išvis. Tačiau tuos metus, kaip įgytas žinias, vertinu labiau – jie praplėtė mano akiratį, bendrąjį išprusimą. Paskutiniai metai mokykloje mane išmokė tik daug nereikalingų žinių, kurias dabar jau pamiršau. Įstojau. Tačiau universitetui aš, kaip rašė Andrius savo blog’e, tik “skaičiukas popieriuje”. Universitetai nori surinkti tik “gabiausius”, tuo tarpu visiškai nesirūpina ką renka. O ir patys abiturientai dažnai nežino kodėl ten eina. Kiekvienas savo gyvenime mato užmiesčio vilą, su priparkuotu brangiu Mersedesu kieme, aukšta tvora ir bent jau penkiažiankle suma banke. Taičiau tik retas kuris svajoja apie aktyvią visuomeninę veiklą.

Dabar aktyviai bandoma įrodyt, kad mokamo mokslo Lietuvai nereikia. Vyriausybė matyt jau suprato, kad tiek daug aukštąjį išsilavinimą įgijančių specialistų Lietuvai nereikia, ir bando atbaidyti nuo stojimo į aukštąją mokyklą. Ir kas gaunasi? Egzaminai sunkėja, tačiau moksleiviai vis tiek juos išlaiko taip, kaip egzaminų centrui reikėtų – iš esmės nieko nesikeičia. Kodėl stojamieji egzaminai yra tik su menu susijusiuose dalykuose? Kodėl nėra pokalbio su kandidatais? Kodėl švietimo ministerija nenori išauklėti įdomių specialybių, o tik specialistų su “stiklopaketais” ant nosies?

Be abejo, negalima sakyti, jog kiekvienas žmogus yra neįdomus. Tokiais dalykais aš netikiu. Tačiau su dabartine sistema savo išskirtinumo parodyti beveik neįmanoma. Mes – tik statistika dėdėms iš aukščiau.

Ir pirma nelaiminga pūslė ant mano kojos :D. Reikia pripažinti, kad būti “bordiūrnešiu” su vidurinio išsilavinimo diplomu nėra taip jau sunku. Ne pirmą kartą tenka dirbti tokį darbą, todėl daug kas nebuvo naujiena. Na, galbūt išskyrus kitų darbininkų požiūrį į “tikrą” darbą. Už savo bendradarbį beveik sutvarkiau visus naujojo MRU priestato aukštus, už tai jis tik pasukiojo pirštu prie smilkinio. Viena gerai – taip besisukiodamas vis užkliūdavau už darbų vykdytojo, kuris nematydamas manęs einant tuščiomis rankomis tik palinksėjo ir pasakė: “šaunuolis, gerai dirbi”. Tik vėliau aprėkė už tai, kad 10 minučių anksčiau persirengiau eiti į autobusą :D … Toks mažo ūgio, su dokumentų aplanku po pažastimi nuolatos “stalk’ina” statybvietę ir ieško darbininkų be darbo. Jei pagaus – nusiimti batą, atseit “akmenukas įkrito”…

Bet kuriuo atveju, nebemanau, kad darbas statybose yra būtinai sunkus. Mintis apie gautus pinigėlius jau šildo rankutes (jau numačiau pirkinių sąrašą), o laužyti nugaros ypatingai netenka. Galbūt įpratau? Viena blogai – keltis tenka 5′ą ryto, grįžti namo – 7′ą vakaro. :(