Galiu pasigirti – per paskutines dvi semestro įskaitų savaites atsikračiau beveik visų įmanomų žalingiausių žmogaus įpročių – poreikio miegoti, valgyti ir gerti. Gerai, kad bent jau eilinė stiprios kavos ir “Red Bull” dozė priversdavo mane bent kelioms valandoms išsilaikyti ant kojų, iki neprasidėdavo minėtųjų gėrimų cheminės reakcijos visiškai tuščiame skrandyje.

Bet jau per keletą dienų savijauta atsistatė, o tas laikas atrodo lyg košmariškas sapnas, apie kurį, deja, primena neapgintų fizikos laboratorinių darbų aplankas. Et…

Pirmą kartą gyvenime mokslo metų pradžia man – tikra šventė. Tam yra keletas priežasčių – visų pirma naujo gyvenimo pradžia dideliame mieste, su daug pramogų, kino, teatro, parodų ir kito laisvalaikio; studijos ir žinojimas, kad pagaliau galėsiu daugiau dėmesio skirti dalykams, kuriems mokykloje nebuvo laiko.

Reikia pripažinti, kad pradžia kiek painoka – sudėtinga priprasti prie universitetinės tvarkos, veiksmų eiliškumo ir kitko, bet visumoje net širdis šokteli, kai į rankas gaunu studento pažymėjimą – jau nebe moksleivis, o alkanas, bet linksmas studentas be lito kišenėje. :D

Liko sutvarkyti keletą reikalų – visų pirma internetą namuose. Be jo sudėtinga – tenka naršyti universiteto koridoriuose norint bent pasitikrinti tvarkaraščius ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis – be kompiuterio net knygos iš bibliotekos nepaimsi. :(

Dar “linksma” vaikščioti po visus centrinius, laboratorinius, auditorinius korpusus – bent jau liftai yra. Šiuo atvžilgiu tai bene didžiausias trūkumas (ypatingai kai vargsti ieškodamas savo auditorijos, iš kurios vėliau vis tiek išvaro – ne mūsų paskaita mat). Tvarkaraštis irgi nelinksmas… Užtat alaus daug! :D

Bebaigiant mokyklą man pasiūlė sakyti kalbą per atestatų įteikimo ceremoniją. Atsisakiau, nes negalėjau girti mokyklą manyje išugdžius įdomią asmenybę. Dėkoti už neva manęs laukiančio gyvenimo pamatus – nenuoširdu. “Oi, ačiū jums, ačiū už… ačiū ačiū” – net netikra ašara nuriedėtų. Aš, be abejo, dėkingas mokytojams, tačiau visuomet stengiausi juos pažinti kaip savo bičiulius, o tik poto pedagogus. Kame gi kampas?

Visų pirma, tai tik akademinių gabumų ugdymas. Paskutiniai du metai mokykloje skirti pasiruošti egzaminams, ir bet kokia kita, su tuo nesusijusi medžiaga, kuri kitu atveju būtų įdomi mokiniams, yra atmetama kaip “netinkanti”. Gavau atestatą. Pagal jį išeina, jog dešimt metų į mokyklą galėjau nevaikščioti išvis. Tačiau tuos metus, kaip įgytas žinias, vertinu labiau – jie praplėtė mano akiratį, bendrąjį išprusimą. Paskutiniai metai mokykloje mane išmokė tik daug nereikalingų žinių, kurias dabar jau pamiršau. Įstojau. Tačiau universitetui aš, kaip rašė Andrius savo blog’e, tik “skaičiukas popieriuje”. Universitetai nori surinkti tik “gabiausius”, tuo tarpu visiškai nesirūpina ką renka. O ir patys abiturientai dažnai nežino kodėl ten eina. Kiekvienas savo gyvenime mato užmiesčio vilą, su priparkuotu brangiu Mersedesu kieme, aukšta tvora ir bent jau penkiažiankle suma banke. Taičiau tik retas kuris svajoja apie aktyvią visuomeninę veiklą.

Dabar aktyviai bandoma įrodyt, kad mokamo mokslo Lietuvai nereikia. Vyriausybė matyt jau suprato, kad tiek daug aukštąjį išsilavinimą įgijančių specialistų Lietuvai nereikia, ir bando atbaidyti nuo stojimo į aukštąją mokyklą. Ir kas gaunasi? Egzaminai sunkėja, tačiau moksleiviai vis tiek juos išlaiko taip, kaip egzaminų centrui reikėtų – iš esmės nieko nesikeičia. Kodėl stojamieji egzaminai yra tik su menu susijusiuose dalykuose? Kodėl nėra pokalbio su kandidatais? Kodėl švietimo ministerija nenori išauklėti įdomių specialybių, o tik specialistų su “stiklopaketais” ant nosies?

Be abejo, negalima sakyti, jog kiekvienas žmogus yra neįdomus. Tokiais dalykais aš netikiu. Tačiau su dabartine sistema savo išskirtinumo parodyti beveik neįmanoma. Mes – tik statistika dėdėms iš aukščiau.

Taigi, liepos 25′ąją sužinojau kur ateinančius keturis metus graušiu knygas, aštrinsiu pieštukus ir gersiu alų. Esu priimtas į inžinerinę architektūrą (statybos inžinerija) VGTU statybos fakultete. Sąraše esu šeštas. Tas apmaudu, nes man nepakako vos pusės balo įstoti į architektūrą.

O stojamieji tokie – kompozicija 14 balų, piešimas – 1 (vienas) balas. Štai ką reiškia netinkamu laiku įsipjauti pirštą ir išpurvinti švariąją lapo pusę. Piešiau kitoje, tad mano darbas greičiausiai nebuvo įskaitytas. O dar bent du-trys papildomi taškai ir… Ech.

Kaip sakė trečio kurso studentas, “reikia atrasti nusiteikimą”. O taip, važinėti ir mokytis Saulėtėkyje nusiteikimą dar turėsiu atrasti. Varvinsiu seilę žiūrėdamas į tuos laiminguosius, kurie mokysis senamiestyje. :(

tas, kur nubėgo pradėjo naują tinklaraštį, pavadinimu “archiblogas“. Visiems rekomenduoju apsilankyti. ;)

Kantriai pasėdėjau, gavau (o gavau ne bet ką, bet diplomą su pagyrimu :P), pamojavau rankyte ir atsisveikinau su mokykla. Žinot, o iš manęs – gana :). Kažkaip net visiškai negaila. Esame labai draugiška klasė ir dažnai susitinkame savo pačių iniciatyva, mokytojus dažnai sutinku mieste arba pats aplankau. Negi ilgėtis pamokų? :/

Dabar taip lengva ir gera. Gavus diplomą norėjosi greitai mauti iš salės. Gal reikėjo pakelti kokį triukšmą, kad išvarytų? :D

Taip jau išeina, kad dabar mokykla nebėra gyvenimui padedanti pasiruošti institucija, o atvirkščiai – barjeras, kurį reikia įveikti prieš išeinant į gyvenimą. Iš visų 12 ten praleistų metų vertingiausi du paskutiniai – 10′os klasės atestatas niekur neminimas. O ir pats mokslas iki prasidedant pasiruošimui egzaminams yra daug mielesnis – mokytojai dėstė tiesiog įdomius dalykus praplėsti mokinių akiratį, tačiau vėliau – tik būtiniausia norint gerai išlaikyti egzaminus. Apmaudu. Labai geras “Kompiuterijos” vyr. redaktoriaus Bronislovo Burgio pastebėjimas apie dabartinį švietimą: į klausimą “kas yra pensnė?” Vilniaus licėjaus mokinys atsakė: “tai dviejų stiklų didinamasis prietaisas ant nosies”. Juk ne veltui šie mokiniai surenka šimtukus iš egzaminų?

Et, taip atsitinka, kai pakankamai tam įgūdžių neturintys žmonės šoka aukščiau bambos. Žiemą sugalvojau akiplėšišką planą – vietoje įvairiausių inžinerinių studijų eiti į architektūrą. Pasiruošimo meninio išsilavinimo testui – 0, bet tas nesutrukdė laikyti stojamuosius egzaminus birželio pabaigoje. Ką gi, patikrinta praktika Lietuvoje, kodėl ir aš negaliu, a? :)

Viskas, pasirodo, yra ne taip ir blogai. Galėtų būti ir geriau, be abejo. Surinkau pusę visų taškų. Reikia pažymėti, kad nesu toks jau avantiuristas – prieš du ar tris metus baigiau dailės mokyklą savo mieste. Tiesa, ten mūsų neruošė braižyti architektūrinius brėžinius. Dar mokykloje vienus metus lankiau braižybą, kurios dvyliktoje klasėje atsisakiau, nes labai jau lengva buvo, o kartu ir trūko valandų kažkokioms rimtesnėms pamokoms. Taigi, šiokį tokį papildomą pasiruošimą teko susigalvoti, tad susitariau su savo dailės mokytoja dėl papildomų piešimo pamokų.

Deja deja, tokio atmestinio pasiruošimo negalima laikyti rimtu noru mokytis architektūros. Į egzaminus ėjau ramus – nėra ko bijoti, kai nieko nežinai :). Tikėjausi, kad sugebėsiu gerai pasirodyti dailės istorijos ir piešimo srityse, tuo tarpu kompozicija bus kiek blogesnė. Gavau teorijos užduočių lapą ir iš akių pažiro žvaigždės. Dieną prieš egzaminą sužinojau, kad bus ne tik architektūra, bet ir tapyba. Visi mano frizai, karnizai, antablementai, fasadai, rozetės ir kolonos tapo visiškai nereikalingos, nes mums juk reikia atskirti “Rembrant’ą nuo Vermero” (salėje juokas – tą padaryti vargu ar kas sugebėtų). Aha, galvoju, teoriją išbraukiam.

Ateina kompozicijos eilė. Jaudinuosi, nes:

1. nelankiau jaunųjų architektų mokyklos
2. nelankiau braižybos dvyliktoje klasėje
3. pirmą kartą atliksiu architektūrinę užduotį

Užduotis: “jūsų mieste nuspręsta statyti gėlių paviljoną. Nubraižykite šio pastato tris projekcijas ir trimatį vaizdą”.

Puolu skribenti į juodraštį – “parodyti savo kūrybiškumą”, galų gale. Iš pradžių užduotis atrodė lengva. Iki nepradėjau svarbiausia – piešti trimatį vaizdą. Ir taip, ir kitaip, vis neišėjo teisingai sustatyti pastato ir parodyti, jog žinau kas per dalykas ta “perspektyva”. Na, užmynus uodegą teko suktis kaip išmaniau, bet užduotį atlikau ir “projektą” atidaviau dešimt minučių anksčiau laiko.

Kitą dieną – piešimas. Užduotis tikrai ne nauja, aš ramus. Klasėje du piešimo variantai – kėdė ir galva. Mane sodina prie galvos (mintyse keikiuosi – man lengviau piešti kėdę). Atlieku užduotį ir išeinu – piešiniu esu patenkintas :).

Dabar telieka laukti. Stojamųjų rezultatus jau žinau. Aišku, neįspūdingi, bet vis dar yra šansų :).