…atėjo. Palinkėsiu Jums to paties, ko kiti palinkėjo man – truputį sustoti, kad visuomet galėtumėte pakilti dar aukščiau.

Pagaliau šiandien ryte grįžau iš visą savaitę trukusios kelionės į Vokietiją. Ką ir besakyti, tačiau įspūdžių labai daug (tiesą pasakius, kaip ir visuomet jų niekada netrūksta) – tačiau buvo keletas dalykų kurie ir apkartino kelionę.

Pakeliui namo sugedo mūsų autobusiukas – sutrupėjo guolis. Šeštadienis, darbo pabaiga – sekmadienį autoservisai Lenkijoje jau nebedirba. Malonus meistras, kaip pasirodė vėliau – tiesiog nuostabus, padarė viską jo jėgose, kad autobusiukas vakare pajudėtų ir pasiektų miestą, kuriame planavome nakvynę. O, bet, tačiau – nė viena iš rastų detalių netiko, krautuvės užsidarė ir mes atsidūrėme vieni visiškai nežinomoje vietoje netoli Lenkijos-Vokietijos sienos.

Firma, iš kurios nuomavomės autobusiuką atsisakė konstruktyviai spręsti problemą ir pareikalavo pristatyti automobilį kaip sutarta už mūsų pačių pinigus. Tad beliko viena – dalis žmonių liko Myroslawiec’e laukti pirmadienio ir tikėtis, kad meistras kažkokiu būdu ras trūkstamą detalę “egzotiškajam” Fiat’ui. Kita dalis naktiniu autobusu pajudėjo link didesnio miesto ir ten jau prasidėjo jų nuotykiai.

Stotelės, naktiniai chuliganai, stotyje miegoti trukdantys policininkai, traukiniai ir autobusai, nuolatinis miego trūkumas, nuolatinės nesėkmės, ir pagaliau – mes Vilniuje. Bet tuo pačiu – kažkuo žavu, nes ko gero niekas kita negalėtų taip suartinti bėdoje įstrigusių žmonių. Jokių nuotraukų, jokių daiktų – viskas liko autobusiuke; pastarojo ir trijų likusių žmonių dar laukiame.

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti – tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

“Palėpė” – tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite – “Literatūra ir menas“

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera – “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai – tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės – jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos – jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti – ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai – už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” – juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė – dvi su puse valandos.

Ar pastebėjot? Dažniausiai pirmas dalykas, kurį padaro prie aprasojusio lango viešajame transporte prisėdęs keleivis, tai jį prasivalo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Kažkaip neseniai vaikščiodamas po senamiestį aptikau paminklą Šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui. Sujaudino:

Prašau.