Skaitinukas prie arbatos

Būdamas didžiai pavargęs po teatro vakaruškos šeštadienį ir nelaiku pakeltas sekmadienį, užmigau dieną. Sapnavau, kad kažkokia bjaurybė man bemiegant įsibrovė į namus ir nukniso pakrovėją bei akumuliatorių nuo mano MacBook’o.

Tai vat, štai ką galima susapnuoti per valandą…

P.S. Supratau, kad tiesiog privalau užsirašyti į kokį nors šokių būrelį. :)

Šiaip nesižaviu masiniais dalykėliais, bet Cinamono pradėta akcija atrodo ne tik įdomi, bet ir naudinga, tad štai knyga, kurią ką tik atsivežiau iš knygyno:

Haruki Murakami, “Kafka pakrantėje”, pirmoji knyga “Katės”. Skaitau rusų kalba, nes lietuvių yra knygos anglų kalba vertimas, ir jau žinau kas paprastai atsitinka, antrą kartą verčiant tą patį tekstą. ;)

Nors pačios knygos dar neskaičiau, galiu pasakyti keletą žodžių apie Murakamio kūrybą apskritai.

Taigi, jis - modernus, ir ganėtinai populiarus rašytojas. Įdomiausia, kad šis žmogus nesinaudoja savo žinomumu - nedalyvauja TV laidose, diskusijose, viešuose renginiuose. Jo knygai “Norvegų giria” tapus populiariausia parduodama knyga Japonijoje autorius neiškentė… ir išvažiavo į užsienį. Visi jo knygų veikėjai - vyrai, dažniausiai vieniši, mokantys gaminti maistą, klausantys subtilią muziką - tiesiog estetai. :)

Murakamis, visų pirma, patraukia savo teksto paprastumu, kas kuria neįtikėtina įtaigą. Veikėjas tiesiog geria kavą, bet iš tikrųjų čia pat dedasi visiškai kiti, emociniai išgyvenimai. O gal taip atrodo todėl, kad bene visos jo rašytos knygos palieka daug erdvės skaitytojo interpretacijai.

Dar nesvetimas šio rašytojo bruožas - erotika, kartais bene susiliejanti su pornografija. Skaityti nešlykštu, bet kartais itin didelis to akcentavimas tiesiog pabosta.

Iš tikrųjų patarčiau pabandyti paskaityti šio rašytojo kūrybą - ypatingai kritus į sielą nuo knygos neatsitraukiama valandų valandas, perspėju. ;)

Kažkaip neseniai vaikščiodamas po senamiestį aptikau paminklą Šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui. Sujaudino:

Prašau.

Jau daugiau nei mėnesis kaip gyvenu (sąlyginai) dideliame mieste. Pasakysiu keletą dalykų, kurie užkliūva provincijos žmogui:

• žmonių atsiribojimas
• šalti, akmeninės išraiškos veidai, su į vieną tašką įbestais žvilgsniais

Come on, gyvenimas yra gražus, juk privalu rasti kažką nuostabaus! Aš suprantu, kad kai kuriuos kamuoja rudeninė depresija, lietus, šaltis - bet reikia išmokti mylėti bet kokį orą, rasti šiltų dalykų, kad gyvenimas atrodytų skaidresnis. Nenuostabu, kad Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas, o kur dar ir viena iš daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. :)

Pasakykite “į sveikatą” nusičiaudėjusiam žmogui, paduokite nosinę; padėkite gražiai poniai išsirinkti duonos parduotuvėje; paklauskite kiek laiko, nors iš tikrųjų turite laikrodį.

Aš be galo myliu Vilnių, nes tai miestas su turtinga istorija, pašėlusiais klubais, aktyvia kultūrine terpe, tačiau kartais norisi tiesiog po žemėm lįsti…

Ach, jau tas SEB’as - sukūrė ISIC studento pažymėjimą ir banko kortelę, tačiau neteisingai užrašė universitetą. Dabar kortelę pergamins, bet kartu su tuo pasikeis ir sąskaitos bei kortelės numeris, kas yra labai blogai - prašymą pervesti stipendiją aš jau atidaviau prieš sunaikinant kortelę, galvodamas, kad sąskaitos rekvizitai nepasikeis.

Šiandien 23 diena, o stipendiją perveda 24-ą, t.y. rytoj. Panašu, kad šį mėnesį liksiu be stipendijos SEB’o dėko.

Grrrr.

Dabar muzikos klausytis galima bet kur - troleibuse, gatvėje, mašinoje, paskaitoje. Viskas dėka tų mažyčių nešiojamųjų grotuvėlių ir ausinių laido, kuris identifikuoja savo turėtoją.

Prisimenu pirmą kartą, kai klausiausi muzikos per ausines eidamas gatve - jausmas buvo tiesiog fantastiškas. Sakyčiau, netgi kinematografiškas - visas gyvenimas, akomponuotas muzika, vyksta prieš akis lyg operatoriaus kadre. Bet su laiku man vis labiau norisi savojo iPod’o atsisakyti.

Ne paslaptis, kad grojant garsiai muzikai sunku suvokti ryšį su šalia esančia erdve. Apskritai, užsidėjus ausines susikuriu “savo” erdvę, kur kuriama vien man jaučiama nuotaika. Klausimas, kaip toks žmogus atrodo iš šalies.

Tarkime, į troleibusą įlipa koks nors vaikinas ar mergina. Matyti ausinių laidas, jis arba ji sėdasi. Iš karto jaučiasi to žmogaus atsiribojimas nuo viso kito - šaltas, į vieną tašką įsmeigtas akmeninis žvilgsnis, tuo tarpu iš ausų visu garsu plerpia kažkokia nuotaikinga muzikytė. Nesiderina.

Man muzika kuria nuotaiką. Galbūt kiek per daug priimu tai emociškai, bet klausydamas Fall Out Boy negaliu ramiai eiti gatve. Man norisi šypsotis, pašokti laipteliu, atsigrežti į praėjusią gražią merginą - jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai.

Bet kita vertus, dažnai noriu užkalbinti kokį praeivį, o to padaryti negaliu, jeigu jis prisiekęs muzikos gerbėjas.

Vienas žmogus nuolatos prašė, kad bent savaitei savo ausines palikčiau stalčiuje. Dabar pradedu suprasti ką jis turėjo omeny.