Skaitinukas prie arbatos

Pirmą kartą gyvenime mokslo metų pradžia man - tikra šventė. Tam yra keletas priežasčių - visų pirma naujo gyvenimo pradžia dideliame mieste, su daug pramogų, kino, teatro, parodų ir kito laisvalaikio; studijos ir žinojimas, kad pagaliau galėsiu daugiau dėmesio skirti dalykams, kuriems mokykloje nebuvo laiko.

Reikia pripažinti, kad pradžia kiek painoka - sudėtinga priprasti prie universitetinės tvarkos, veiksmų eiliškumo ir kitko, bet visumoje net širdis šokteli, kai į rankas gaunu studento pažymėjimą - jau nebe moksleivis, o alkanas, bet linksmas studentas be lito kišenėje. :D

Liko sutvarkyti keletą reikalų - visų pirma internetą namuose. Be jo sudėtinga - tenka naršyti universiteto koridoriuose norint bent pasitikrinti tvarkaraščius ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis - be kompiuterio net knygos iš bibliotekos nepaimsi. :(

Dar “linksma” vaikščioti po visus centrinius, laboratorinius, auditorinius korpusus - bent jau liftai yra. Šiuo atvžilgiu tai bene didžiausias trūkumas (ypatingai kai vargsti ieškodamas savo auditorijos, iš kurios vėliau vis tiek išvaro - ne mūsų paskaita mat). Tvarkaraštis irgi nelinksmas… Užtat alaus daug! :D

Paskutinė vasaros diena - tarptautinė “blog’inimo” diena pasaulyje. Ir nors mano “Skaitinukas prie arbatos” dar labai jaunas, visuomet smagu prisijungti ir sudalyvauti “masofkėje”. :)

Ši diena skirta svarbiausiam, bendruomeniniam blogosferos aspektui: tarpusavio susipažinimui. Kiekvienas šią dieną turėtume atrasti nors po keletą naujų blog’ų, kuriuos verta skaityti, paskatinti autorius toliau rašyti ir apskritai, nesijausti vieniši.

Nes blog’inimas, tegul ir nesulaukiant atsakymo komentaruose kiekviename įraše, yra rašytojo ir skaitytojo pokalbis.

Slave idėja ir vienotokio iniciatyva tęsiu blog-maratoną:

• Kaip sugauti vienaragį - http://ispanas.blogspot.com/

Gyvenimo publicistika, atskiesta asmeniniais įspūdžiais begaudant vienaragį. Girdėjau apie tokius negailestingoje pasakų šalyje.

• Laiškai sau - http://thonylt.wordpress.com/

“Labas, ką galiu apie save parašyti? Pradžiai užteks tiek: rašau laiškus sau.”

• Vidmantas Nuolaida - http://www.nulis.lt/

Kodėl nekinta apklausos rezultatai?! Juk persvara turėtų būti aiški! :D

• vilnelė - http://www.blogas.lt/vilnele/

Nestandartiškai (ne)moteriškai apie viską. Pradedant miesto gyvenimu, baigiant sapnais apie karą. Tikras neformatas.

• Ruošiuosi abitūros egzaminams - http://www.blogas.lt/egzaminai/

Nors egzaminai buvusiems dvyliktokams seniausiai pasibaigė, Andrius vis stebina savo įžvalgumu kiekviename įraše, kurių daugumą be vargo galima būtų pavadinti straipsniu.

O kur dar begalės kitų blog’ų?.. Bet, tikiuosi, juos paminės jau kiti. ;)

P.S. Kad lengviau būtų sekti “Blogatrono” uodegą, sekite Andriaus nuorodą.

Savo rožinę kortelę gavau beveik metus atgal. Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, teoriją - 100%. Dar nesu patyręs nė vieno auto-įvykio. Tačiau esu daug išvengęs.

Pavasarį su draugu važiavau į Norviliškes, pasižiūrėti Be2Gether festivalio vietos (o taip pat paveizėti pilies). Ilgu neasfaltuotu keliu važiavo maršrutinis autobusas. Nenuostabu, kad jo kelio dulkės pradėjo skverbtis į automobilio saloną per kondicionavimo sistemą. O stotelė niekaip nepasirodo… Nusprendžiau lenkti. Greitis - 100 km/h, greitai atplenkiu ir užimu savo juostą. O čia prasideda posūkis. Jaučiu, kad slysta galinė ašis. Driftas! Vis labiau ir labiau mano “Žaibas” taikosi nulėkti nuo kelio. Mynu stabdį (o to tikrai nereikėjo daryt). Viskas, mašina slysta šonu. Suku vairą į visas puses - stengiuosi neišlėkti nuo kelio, tuo labiau apsiversti ir paarti rugių laukus. Galvoje viena mintis - kaip nesudaužyti tėvų mašinos. Du kartus apsisukę pagaliau sustojam.

Būsimus vairuotojus tokioms situacijoms ruošia. Teoriškai. Aš, be abejo, žinau, kad slystant galui reikia neatleisti akseleratoriaus ir vairą pakreipti į slydimo pusę. Bet extra situacijoje tokiam šaltakraujiškumui tiesiog nelieka vietos. Besisukant kaip vilkeliui galvoje šmėstelėjo mintis - “o jeigu autobuso vairuotojas mūsų nepamatys ir rėšis visu greičiu?”

Dabar su ženklu 70 važinėja retas kuris. Nelygis. Aš ir pats jo nesidėčiau, jeigu ne tėvai. Bet dažnai suvokiu, jog jis reikalingas, idant kiti vairuotojui žinotų kokia bezdžionė gali vairuoti priekyje važiuojantį automobilį. Užsienyje tokie ženklai nebenaudojami. Aš ir pats manau, kad tai tėra sovietmečio reliktas. Tačiau užsienyje jauni ir nepatyrę vairuotojai užsiklijuoja žalią klevo lapą.

Pats ženklas manęs neįpareigoja neviršyti greičio. Turbūt kai kuriems vairuotojams keista, kai aplenkiu juos 120 km/h greičiu. Tačiau toks greitis lygiame, be mašinų, kelyje, mano nuomone, nėra didžiulė nuodėmė.

Dar, žiemą staigiai stabdžiau dėl netikėtai mano juostoje stovėjusio greitosios pagalbos automobilio. Gale važiavusi mašina mane aplenkė - vairuotojas pasukiojo pirštu prie smilkinio ir aplenkęs kirto per stabdžius - atseit, žinokis koks tai malonumas.

Vakar lenkdamas krovininį automobilį pamiršau žvilgtelėti į veidrodėlį. Baigęs lenkimą suvokiau, jog sutrukdžiau jau prieš mane lenkimą pradėjusiai mašinai, dėkui manevrą atlikau greitai.

Kaip suprantu, problema yra ne greičio apribojime. Tegul ir nepatyręs, bet vairuotojas turėtų važiuoti kaip ir visi kiti, nestabdant eismo. Bet informuoti kitus apie savo patirties stoką - irgi pareiga.

Negana to, kad festivalyje gavau fanerine lenta-paveikslu per sprandą, tai dar ir dažais sugadinau savo naujas kelnes, kurias suspėjau panešioti viso labo dvi savaites. Priedo dviejose vietose pradūriau palapinės dugną.

P.S. Menas yra žiaurus. :(

P.P.S. Gal žinote kuo įmanoma praskiesti akrilinius dažus? Acetoną ir vaitspiritą jau bandžiau. :)

Begalės įspūdžių iš paskutinio vasaros savaitgalį šiais metais - kaip tik laiku prieš mokslo metų pradžią. Be2Gether pagaliau įvyko! :)

Let’s face it - buvo problemų. Tačiau buvo ir nepelnytos kritikos, ypatingai iš populiariosios žiniasklaidos pusės - kai mūsų tautiečio blogas kalba ką kita. ;)

• Pirmoji diena

Esu paskirtas į pirmąjį kontrolės punktą - čia tikriname ar dalyviai turi bilietus ir išrašome mašinų parkingo korteles. Nežinome kaip atrodo bilietai, tad skambiname organizatoriams kas dvi minutes. “Tamsintus langus” praleidžiame be klausimų. Net nusisukame.

Grįžtu į pramogų zoną. Staigmena! New York Ska Jazz Ensemble tiesiog plėšia stogą žiūrovams - more whisky, please! :)

Formaliai nuo šiol esu laisvas - savo pamainą atidirbau. Bet kaip galima praeiti pro šalį, kai matomiausioje vietoje vyksta tikras menas.

Viena iš festivalio kultūrinių pramogų - “Ekologinis bliuzas” - jau įsibėgėja. Akyse tiesiog didėja žiūrovų bei atlikėjų tapomų paveikslų skaičius - juos sujungus bus gautas 75 kv. metrų ploto triptikas, kuris puoš Norviliškių pilį artimiausią laiką.

Pasikalbėjau su šios idėjos iniciatoriumi ir vykdytoju. Pasirodo, kad Šlipavičius informacinėje knygutėje patapo Šlipeika. Mums jis tiesiog Šlipas. ;)

“Fa-fa-fa-fafa-fa” - skanduoja minia pagal linksmųjų norvegų ritmą. Dabar prasideda tikrosios linksmybės - baigę darbus suvažiuoja pagrindinė minia festivalio žiūrovų. Reikia pastebėti, kad didžioji dalis medijos fotogravo tik koncerto pradžią - kai žmonių buvo minimumas. Take that nuolatos nepatenkinti Delfi komentatoriai:

Po Datarock - labiausiai šį vakarą laukiami Bloodhound Gang. Nesuklysiu pasakęs, kad jie kuria kur kas geresnį šou negu muziką - su nuolatiniais spjaudymais, alaus gėrimais, publikos įžeidimais ir kitokiom sceninio įvaizdžio detalėm. Vien ko vertas grupės bosisto triukas - muzikinės įrangos tampymas po sceną naudojantis savo linksmuoju galu… :D

• Antroji diena

Diena prasideda nuo Šapausko ir Ramanausko muzikinių bezdaliukų nuotaikai pakelti (tačiau ne muzikos klausyti). Po jų seka G&G, Skamp, Leaves, Lyapis Trubetskoy iki pamažu fest’as nepriartėja prie vienos iš vakarų “vinių” - A. Mamontovo & Co. Tai, mano nuomone, vienas iš labiausiai festivalio dvasią įkūnijančių koncertų - kai regi matant dvi vėliavas, bandančias sutartinai linguoti į muzikos taktą. Tegyvuoja tautų draugystė. ;)

Vėliau seka itin daug festivalio organizatoriams kainavusi Morcheeba. Prisipažinsiu, kad iš jų nesitikėjau labai daug - man Morcheeba groja ne koncertinę muziką. Man tai vieni iš tų atlikėjų, kuriuos reikia klausyti vienam.

• Trečioji diena

Vieni pakuojasi, o kiti tuo tarpu eina link Pilies scenos - šičia virs pagrindinis action šiandieną. Man nebėra kas veikti - einu į “palapinyną” padėti svečiams surinkti šiukšles. Tai nėra liūdnas darbas, ypatingai kai svetingi danai pavaišina alumi. ;)

Rytoj prasideda Be2Gether, bet aš privalau būti festivalio vietoje jau šiandien - esu savanoris. Priminimas važiuojantiems - būtinai pasiimkite pasą arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, antraip jums gali tekti praleisti dalį laiko pasienio užkardoje (kodėl man atrodo, kad tokių vis tiek bus?).Bet kuriuo atveju, štai keletas patarimų:

• sulaikyti gali ne ilgiau kaip 4 valandoms, arba iki bus nustatyta jūsų tapatybė
• jei šalia stovi Lietuvos pilietis, kurio tapatybę galima nustatyti, jis gali už jus laiduoti
• pasieniečiai gali tikrinti ir jūsų mašinos dokumentus
• pasieniečiai negali prisiliesti prie jūsų asmeninių daiktų. Tokią teisę, atrodo, turi muitinės pareigūnai ;)
• nevaikščiokite šalia apsauginės tvoros. Gali pagriebti baltarusiai (girdėjau, kad jie kur kas piktesni)
• jei esate mobiliojo ryšio abonentas - kelioms dienoms atsisakykite tarptautinių pokalbių (roamingo). Pasienyje ryšis dažnai pasikeičia į užsienietišką. Kaip, beje, ir tarifai ;)

O mane atpažinti lengva: :D

P.S. Šiandien lrt.lt publikuotas straipsnis apie Be2Gether festivalį. Pasirodo, kad vietoje anksčiau žadėtų 2 mln. litų valstybė skyrė tik 700 tūkst. Dabar lyg ir aišku, kodėl negalėjo atvykti žadėtosios grupės… Bet nesigadinkime nuotaikos anksčiau laiko - svarbu gerai nusiteikti. ;)