Skaitinukas prie arbatos

spalio 16, 2008

Nusipirkau veidrodį – tai kaip ir mini apžvalga Nikon D40

Filed under: kompiuteriai,Mac,pamąstymai,pinigai — erephas @ 10:23 pm

Tuo pačiu įstojau į Nikon klubą. Svarsčiau tarp jaunesnio D40 pusbrolio – D60 ir Pentax K200D, ir nors technologiškesnis buvo Pentax’as, visgi Nikon jaučiu didesnę simpatiją.

Kadangi gyvenime nesu fotografavęs veidrodiniais fotoaparatais, žemiau yra su jais visiškai nesusidūrusio ir techninių subtilybių neišmanančio žmogaus tekstas.

Pirmasis įspūdis

Skirtumas tarp muilinės ir veidrodžio – didžiulis. Lyginant net ir paprasčiausias, nei ypatinga kompozicija nei raiška pasižyminčias nuotraukas, veidrodis smarkokai duoda į kaulus skaitmenukui. Tiesa, iš pradžių yra problemų pratinantis “šaudyti” tik pro vaizdo ieškiklį, ypač žmogui su akiniais, tačiau kita vertus tai papildomas atsparos taškas aštresnėms nuotraukos.

Maloniai nustebino integruota blykstė – nors komplekte kaip dovana ėjo išorinė Nikon SB-400, nusėdus jos elementams nebeliko nieko kita, kaip jungti integruotą. Aišku, matosi, kad vaizdas truputį peršviestas, bet tikrai ne taip, kaip būna su kitais fotoaparatais – lyg žmones tuoj pervažiuotų sunkvežimis su nuotolinėmis šviesomis.

Didelis privalumas – taupus fotoaparato akumuliatorius ir vaizdo stabilumas. Net ir be jokių stabilizavimo technologijų nei pačiame korpuse, nei kit’iniame objektyve vaizdo pavyksta beveik nesulieti, nors, pripažinsiu, jeigu atitinkamos technologijos būtų, tai greičiausiai pernelyg nepakenktų :).

Jei apskritai, labai džiugina fotoaparto “responsivness” – neradau tinkamo lietuviško žodžio tai išreikšti. Lygiai kaip dirbant Mac’u jaučiama kompiuterio reakcija į komandas, lygiai taip pat fotoaparatas gali džiuginti savo vartotoją.

Tad savąja investicija jaučiuosi patenkintas. Jau užsisakiau keletą pigių aksesuarų iš Kinijos per eBay ir pradėjau galvoti apie naujo objektyvo pirkimą…

rugsėjo 14, 2008

Valandos

Filed under: pamąstymai — erephas @ 2:02 pm

Kartais nėra nieko labiau užtikrinančio kaip tikslintis laiką pagal sustojusį laikrodį.

rugsėjo 8, 2008

Linkėjimai iš Myroslawiec’o

Filed under: miestas,nesėkmė,pamąstymai,Vilnius — erephas @ 3:22 pm

Pagaliau šiandien ryte grįžau iš visą savaitę trukusios kelionės į Vokietiją. Ką ir besakyti, tačiau įspūdžių labai daug (tiesą pasakius, kaip ir visuomet jų niekada netrūksta) – tačiau buvo keletas dalykų kurie ir apkartino kelionę.

Pakeliui namo sugedo mūsų autobusiukas – sutrupėjo guolis. Šeštadienis, darbo pabaiga – sekmadienį autoservisai Lenkijoje jau nebedirba. Malonus meistras, kaip pasirodė vėliau – tiesiog nuostabus, padarė viską jo jėgose, kad autobusiukas vakare pajudėtų ir pasiektų miestą, kuriame planavome nakvynę. O, bet, tačiau – nė viena iš rastų detalių netiko, krautuvės užsidarė ir mes atsidūrėme vieni visiškai nežinomoje vietoje netoli Lenkijos-Vokietijos sienos.

Firma, iš kurios nuomavomės autobusiuką atsisakė konstruktyviai spręsti problemą ir pareikalavo pristatyti automobilį kaip sutarta už mūsų pačių pinigus. Tad beliko viena – dalis žmonių liko Myroslawiec’e laukti pirmadienio ir tikėtis, kad meistras kažkokiu būdu ras trūkstamą detalę “egzotiškajam” Fiat’ui. Kita dalis naktiniu autobusu pajudėjo link didesnio miesto ir ten jau prasidėjo jų nuotykiai.

Stotelės, naktiniai chuliganai, stotyje miegoti trukdantys policininkai, traukiniai ir autobusai, nuolatinis miego trūkumas, nuolatinės nesėkmės, ir pagaliau – mes Vilniuje. Bet tuo pačiu – kažkuo žavu, nes ko gero niekas kita negalėtų taip suartinti bėdoje įstrigusių žmonių. Jokių nuotraukų, jokių daiktų – viskas liko autobusiuke; pastarojo ir trijų likusių žmonių dar laukiame.

rugpjūčio 21, 2008

Tolimi lietūs

Filed under: pamąstymai — erephas @ 2:49 am

Tokia nuotaika būna tik tada, kai lyja, o ypač – kai ataidi jau pailsęs griausmas iš tolumos. Kartais pats garsas priverčia krūptelėti, bet tuo pačiu – gėrėtis gamta.

Nebaisu, o netgi norisi sušlapti po tokiu lietumi, pajusti kiekvieną lašą ant savo dangun iškelto veido. Šią akimirką supratau, kad, ko gero, per šiuos metus net nebuvau naktį pabudęs pasiklausyti lietaus. Kažkodėl tiesiog mėgau tai daryti anksčiau. Ypatingas vakaras, žavinga naktis. Tegu lyja dar truputį.

kovo 24, 2008

“Niekada nemaniau, kad tokie dalykai gali dėtis palėpėje…”

Filed under: gyvenimas,idėja,kultūra,miestas,pamąstymai,senamiestis,teatras,Vilnius — erephas @ 11:48 pm

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti – tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

Palėpė” – tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite – “Literatūra ir menas

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera – “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai – tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės – jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos – jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti – ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai – už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” – juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė – dvi su puse valandos.

gruodžio 30, 2007

Troleibuso psichologas

Filed under: gyvenimas,miestas,pamąstymai,Vilnius — erephas @ 8:02 pm

Ar pastebėjot? Dažniausiai pirmas dalykas, kurį padaro prie aprasojusio lango viešajame transporte prisėdęs keleivis, tai jį prasivalo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Kitas puslapis »

Create a free website or blog at WordPress.com.